Vaikų baimės

Baimės jausmas įvairiomis aplinkybėmis gali būti normalus reiškinys. Jis atsiranda ir išnyksta. Mažų vaikų baimės yra dažnesnės ir neretai atspindi vaiko psichologinės raidos etapus. Vis dėlto negalvoti apie šias baimes, visiškai nekreipti į jas dėmesio nėra gerai. Kartais jos užsitęsia ir sukelia sunkumų vaiko normaliam vystymuisi ir tinkamai socialinei adaptacijai.

Nors vaiko baimė gali pasireikšti įvairiais požymiais – tiesioginiais, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, ir netiesioginiais, kai atsiranda pilvo ar skrandžio skausmai, tampa sunku susikaupti, nenori eiti į darželį ar mokyklą, padidėja agresyvumas, nervingumas, liūdnumas ar kita. Vaikai tikrai nežino, kaip galėtų įveikti savo baimę.
Baimės objektas ar situacija sukelia labai stiprius jausmus, vaikas kiek įmanoma pradeda vengti tokių situacijų.

Specifinės baimės
Šios baimės būdingos apibrėžtoms situacijoms ir objektams, kurios savaime nėra pavojingos vaikui. Pvz.: tam tikrų gyvūnų, fantazijos kūrinių (pabaisų, raganų), aukščio, tamsos, nežinomybės, mirties, uždaros erdvės (klaustrofobija), tualeto, maudymosi, dantų gydymo, tam tikro maisto, kraujo ar žaizdų.

Socialinės baimės
Tokie vaikai dažnai vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti beveik visiškas socialinis atsiribojimas. Socialinėms fobijoms priskiriama baimė nurausti, baimė būti nužiūrinėjamam, baimė atsakinėti per pamokas.

Mokyklos baimė
Jai būdinga nenugalima baimė eiti į mokyklą, kuri dažniausiai pasireiškia įvairiais požymiais: vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais, liūdesiu, agresyviu elgesiu, atsiribojimu nuo bendraamžių, miego sutrikimais ir kt. Šią baimę išgyvenantys vaikai sunkiai atsiskiria nuo savo artimųjų, gali turėti įvairių nuogąstavimų juos prarasti.

Mokyklinukų baimės
Nors pradinukas dažnai jau būna išaugęs iš vaikystės baimių, tačiau gali pradėti bijoti, kad jį atstums draugai, kad iš jo pasityčios, kad po pamokų bus namuose vienas. Jie gali bijoti apiplėšimo, pagrobimo, žudynių (televizija šias baimes nuolat skatina

Išsiskyrimo baimė
Šią baimę jaučia ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie juos palieka darželyje ar auklei. Ši baimė aiškiai parodoma: vaikas verkia, nepaleidžia artimųjų, jaučiasi nelaimingas. Vakare pradeda nerimauti, blogai užmiega. Ryte vaikai suranda daugybę priežasčių, kaip nutolinti išsiskyrimą: pradeda skaudėti pilvą, galvą, pykina, gali būti verksmo ar pykčio epizodų.

PATARIMAI TĖVAMS

  • Žiūrėkite rimtai į vaiko baimes, nors ir sunku jas suvokti.
  • Nesijuokite iš vaiko baimės.
  • Būkite dėmesingi ir kantrūs, kai vaikas pasakoja apie savo baimę.
  • Nesistenkite įtikinti, kad vaiko baimė nepagrįsta:„Visiška nesąmonė, ir ko čia reikia bijoti. Tik mažiukai bijo. Mane tik juokas ima iš tos tavo baimės.”
  • Pamažu stenkitės padėti vaikui atsikratyti baimių. Baimės yra nugalimos mažais žingsneliais!
  • Suteikite kuo daugiau naudingos informacijos apie baimės objektą.
  • Jokiu būdu nesiimkite prievartos.
  • Neakcentuokite ir nekalbėkite vaikui girdint apie jo baimę su kitais.
  • Stiprinkite morališkai ir dažniau apkabinkite. Taip vaikas daug greičiau įgis drąsos.
  • Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savimi ir kelkite savivertę.
  • Suteikite kuo daugiau teigiamų sėkmės išgyvenimų.

Jeigu nepavyksta įveikti vaiko baimių arba pastebėjote, kad jis netikėtai pradėjo mikčioti, šlapintis į lovą, pasikonsultuokite su vaikų psichologe.

Psichologė Elena Mickevičienė