Ožiams išvaryti reikalinga kantrybė ir… meilė

Kaip įveikti vaiko užsispyrimą, netampant jo priešu ir nesugniuždant asmenybės?
Vaikų užsispyrimą tėvai paprastai vertina kaip prastą charakterio bruožą. Tačiau, kaip teigia vaikų psichologė Elena Mickevičienė, tai nėra charakterio bruožas: „Užsispyrimas yra būtinas, kai individas siekia suvokti savo galimybes, mokosi pakovoti už save ir kontroliuoti aplinką.“ Tačiau kartais toks užsispyrimas tampa nekontroliuojamas. Tad kaip, reikalaujant paklusti, netapti vaiko priešu? – klausiame psichologės.

Ar vaikų užsispyrimas neišvengiamas? Kas jį lemia?
Užsispyrimas, arba vadinamasis negatyvizmas, yra natūrali ir svarbi vaiko vystymosi stadija. Tikriausiai dauguma tėvų susiduria arba yra bent girdėję apie 2–3 metų vaikų krizę. Pasak psichologo E.Eriksono, ankstyvojoje vaikystėje priešpriešinami autonomiškumas (kiek esate laisvi ir nepriklausomi atlikdami savo darbą, savarankiškumo ir atsakomybės pajautimas) ir gėda, abejojimas savimi. Šiuo metu formuojasi vaiko kalba, savojo „aš“ pajautimas, nauji motoriniai ir protiniai sugebėjimai. Vaikas didžiuojasi savo galimybėmis, todėl nori viską daryti pats. Jeigu tėvai tai supranta, yra pakankamai kantrūs, vaikas pamažu išmoksta kontroliuoti savo norus, įgyja savarankiškumo, pasitikėjimo savimi. Jei tėvai yra nekantrūs, perdeda nelaimingų atsitikimų galimybę (nelipk – nukrisi, nedaryk – nesugebėsi…), vaikas pradeda abejoti savo sugebėjimais, nepasitiki savimi, tampa priklausomas, nekovojantis už save.

Taigi užsispyrimas lyg ir neišvengiamas. Tačiau kada tai tampa problema?
Kai vaikas nuolat perdėtai užsispyręs, kai kokybišką bendravimą pakeičia nuolatinė kova, – tai ženklas, kad kažkas ne taip. Psichologas A. Adleris teigia, kad netinkamas vaiko elgesys pasireiškia tuomet, kai jam trūksta tėvų dėmesio. Vaikui tėvų dėmesys yra labai svarbus, nesvarbu, teigiamas ar neigiamas. Pavyzdžiui, vaikas gerai elgiasi, yra mandagus, bet niekaip nesulaukia iš tėvų pagyrimų, nes jie džiaugiasi, kad vaikas toks nuostabus. Tada vaikas iškrečia kokią kvailystę arba neatlieka tam tikro prašymo. Tėvai iš karto sureaguoja: arba nuoširdžiai tai aptaria, arba baudžia. Vaikas yra laimingas – tėvai jį pastebėjo, tik neaišku, ar jis pasijautė suprastas, ar labiau atstumtas. Kadangi vaikai neturi pakankamai socialinės patirties, jų elgesys ir veiksmai siekti būti mylimi dažnai tampa nepriimtini.
Taip pat vaikai būna užsispyrę, kai nesijaučia saugūs. Pavyzdžiui, nuolat siekia rituališkų veiksmų (knygos skaitymas prieš miegą, valgymas tik tam tikroje vietoje iš tos pačios lėkštės ir t.t.). Pasikartojantis elgesys, dienotvarkė vaikui suteikia saugumo, pasitikėjimo savimi ir aplinka.
 
Ar to užsispyrimo nepaskatina patys tėvai?
Žinoma, labai daug kas priklauso nuo auklėjimo. Tėvai gali pulti iš vieno kraštutinumo į kitą – į  nuolaidžiavimo pinkles arba į draudimais ir bausmėmis grįstą bendravimą. Nei autoritariniai vaikų auklėjimo būdai, nei naujamadiški „bus gerai ir taip” negali suformuoti visavertės asmenybės, nes nei viena, nei kita neišugdo pasitikėjimo savimi. Vaikas turi suvokti savo elgesio galimybes, turi aiškiai žinoti, kas tėvams yra svarbu, kokios namuose egzistuoja taisyklės. O tėvai turi negailėti laiko ir pastangų paaiškinti, dėl kokios priežasties kyla nepasitenkinimas vaiko elgesiu, turi lanksčiai ir kūrybiškai skatinti vaikus laikytis nustatytos tvarkos ir visuomet būti vaikams pasiekiami (jei vaikui norisi pasikalbėti, prisiglausti, pasitarti, tėvai turi tam rasti laiko), stengtis pozityviai pateikti prašymą, duoti laiko permainoms ir suteikti galimybes pačiam apsispręsti.

Ką daryti, kai toks užsispyrimas primena tėvų ir vaikų varžytuves – kuris nusileis pirmas?
Pirmiausia tėvams reikia pergalvoti savo ir kitų šeimos narių elgesį. Patartina atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

  • kokia konflikto priežastis, ar konfliktas neišvengiamas, o gal tiesiog tėvai nori vaiko paklusnumo;
  • vaikui trūksta dėmesio – jei tėvai daug laiko praleidžia su vaiku, tai dar nereiškia, kad su vaiku bendraujama betarpiškai – pavyzdžiui, pažaisti taip, kaip vaikas to nori, pasikalbėti be jokių trukdžių…;
  • vaikas nori būti savarankiškas – leisti vaikui išbandyti save įvairiose srityse, kol tai nekenkia jo fizinei sveikatai;
  • vaikui dažniau išsakomi priekaištai nei paskatinimai ir pagyrimai;
  • vaikas per retai apkabinamas ir pamyluojamas;
  • galbūt tėvai nesileidžia į kompromisus – pavyzdžiui, vaikas nori kažką atlikti nebūtinai taip, kaip iš jo reikalaujama, tuomet tėvai turėtų aptarti kitas tinkamo elgesio galimybes;
  • namuose per mažai kalbama apie tam tikro elgesio pasekmes, o tik naudojami draudimai;
  • gal tai vaiko protestas prieš pernelyg didelį nuolaidžiavimą ir pataikavimą;
  • pernelyg ankstyvūs ir dideli lūkesčiai – vaikas dar nesubrendęs, nepasiruošęs įgyti naujų įgūdžių;
  • vaikui neleidžiama išsakyti savo neigiamų jausmų, vaikas juos slopina, ir galiausiai jie išsiveržia netinkamo elgesio išraiška.
  • vaikas pavargo nuo bet kokio poveikio ir įtakos – tiesiog jam reikia pabūti savimi ir su savimi.

Neretai mažylis nori pademonstruoti, kad jo pozicija yra stipriausia, taigi jis nieku gyvu nenusileis. Tėvai savo ruožtu vis dažniau susimąsto: o gal vertėtų nusileisti?
Konfliktas tarp suaugusiųjų ,,reikia“ ir vaikiško ,,noriu“ padeda mažyliui ugdytis valią, mokytis ne tik paklusti, bet ir priešintis bei laimėti. Jei tėvai mato, kad vaikas gali būti teisus, turi aptarti visas galimybes ir kartu su vaiku nuspręsti, kaip tinkamiausia pasielgti. Jei tėvai nusileidžia iš beviltiškumo, nekantrumo, tuomet vaikai pajaučia galįs tėvus kontroliuoti ir šį elgesio modelį taikys visuomet, kai kažko labai norės.
 
Vaiką apibarėte, jis liko įsižeidęs, o tėvai jaučia lyg ir sąžinės priekaištą…
Visuomet yra galimybė su vaiku apie viską pasikalbėti. Tėvai irgi suklysta. Vaikai tai turi žinoti. Jei vaikas iš tiesų pasielgė netinkamai, tėvai turi jam išaiškinti, to elgesio pasekmes. Labai svarbu vertinti ne vaiką, o jo elgesį, todėl jokiu būdu negalima sakyti „tu kvailys, tavimi nusivylėme, tu nepakeičiamas ir.t.t“ . Patartina pabrėžti elgesį: tai, kad tu sulaužei sesės lėlytę, labai įskaudinai mus visus; tavo elgesys mus nuvylė, mes tikime, kad tu taip daugiau nesielgsi arba iš to pasimokysi.

Daug girdėta apie trečiųjų metų krizę. O kaip vėlesniame amžiuje?
Per gyvenimą krizių pasitaiko kelių rūšių: vienos kylą dėl vidinių pokyčių, kai formuojasi saugumas, savarankiškumas, iniciatyvumas, tapatumas, socialumas, integracijos jausmai ir t.t. Kitos krizės kyla dėl išorinių pokyčių: tėvų skyrybos, artimo žmogaus netektis, patiriama prievarta (fizinė, emocinė, seksualinė), staigūs vaiką supančios aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, persikraustymas, mokyklos pakeitimas ar pan.. Galiu nuraminti tėvus – vaikų užsispyrimas yra neišvengiamas, jį nulemia psichosocialiniai veiksniai. Labai svarbu, kad tėvai ar globėjai nesiektų pakeisti vaiko ir pajungti jo savo valiai, o protingai ir lanksčiai reaguotų į pasikeitimus.

Kuo netinka ultimatumai „arba…, arba, kurie lyg ir įrodytų tėvų valią?
Negaliu sutikti, kad ultimatumai yra negerai. Jei vaikui nepaliekama galimybė pačiam pasirinkti, tėvai tarsi nusprendžia už vaiką, o galėtų būti ir kitaip, tada ultimatumų nereikėtų naudoti. Kitu atveju, tokie ultimatumai labai parankūs, kai sunku su vaiku susitarti dėl būtinų dalykų. Tarkim arba tu pats pavalgai, arba aš tave pamaitinsiu, – vaikui būtina pavalgyti; arba tu pats susitvarkai savo kambarį, arba galime tai padaryti kartu – kambarys vakare turi būti tvarkingas. Tiesiog ultimatumus reikia naudoti protingai.
Pabaigai norėčiau priminti kiekvienam tėveliui, kad vaikų auginimas yra labai įdomus darbas, kurį tinkamai atlikti reikia ne tik žinių, bet kantrybės, kūrybiškumo, lankstumo, tikėjimo, humoro ir žinoma meilės. Reikia pasimokyti mums visiems iš vaikų mylėti besąlygiškai – kad ir kaip mes juos bartumėm, nesuprastumėm, įskaudintumėm, būtumėm netobuli, jie mus vis tiek labai myli. Beje, nereikėtų pamiršti, kad mūsų vaikai yra mūsų pačių atspindys. Jei vaikas yra labai užsispyręs, galbūt mes patys, tėvai, irgi esame lygiai taip pat užsispyrę.

Parengė Gražina Petružytė