MUZIKOS TERAPIJOS METODAI IR JŲ TAIKYMAS

Muzikos terapija literatūroje įvardijama kaip kliento visapusiškos sveikatos, gyvenimo kokybės gerinimas įvairios muzikinės veiklos bei jos metu užsimezgusių tarpusavio santykių pagalba. Ši terapija gali būti taikoma pacientams, kurie turi įvairių socialinių, emocinių, intelektualinių ir kitokių terapinių poreikių. Taikant muzikos terapiją efektyvi yra ta muzika, kuri klientui yra prasminga ir kurią jis išgyvena bei patiria muzikinėje veikloje kartu su muzikos terapeutu. Muzikos terapijoje yra svarbu ne tik pati muzika, bet ir užsimezgę kliento ir terapeuto tarpusavio santykiai.

Pagrindinis muzikos terapijos tikslas – atsipalaidavimo ir ramybės patyrimas, vaizduotės plėtojimas ir teigiamų emocijų išgyvenimas. Muzikos terapija yra vedama grupėse, kurios sudaromos pagal pacientų psichines būsenas, ir naudojama siekiant sumažinti stresą, nerimą, depresiją.

Muzikos terapiją taiko platus ratas specialistų – tai muzikos terapeutai ir muzikos pedagogai, psichologai psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai turintys žinių, įgūdžių ir praktikos. Muzikos terapijoje remiamasi įvairiomis muzikos terapijos ir psichoterapijos teorijomis, kitų muzikos terapeutų patirtimi, įvairiomis atvejų studijomis.

Muzika stimuliuoja mūsų emocijas, padeda jas išreikšti ir sureguliuoti. Muzika padeda save pažinti ir išreikšti, atspindi identitetą, lavina dėmesingumą ir koncentraciją, stimuliuoja atmintį, padeda įsiminti ir prisiminti. Savo elementų įvairove, pokyčių bei kontrastų galimybėmis muzika turi platų spektrą terapinių galių – gerina klausymo įgūdžius bei kalbos suvokimą, padeda suvokti laiką ir erdvę ir gali sukelti tam tikras asociacijas ir vaizdinius, todėl ji gali būti taikoma plačiam klientų ratui.

Mūsų kūną muzika veikia tiesiogiai – vibracijomis, iššaukdama tam tikras fiziologines reakcijas – atpalaiduoja, žadina, sutelkia, reguliuoja, aktyvina, ramina. Muzika – tai kompleksinis stimulas, suaktyvinantis visas smegenų sritis vienu metu ir iššaukiantis kompleksą fiziologinių reakcijų, todėl žmonės skirtingai reaguoja į muziką.

Medicininė muzikos terapija – muzika, garsai, vibroakustika yra taikoma fizinių ligų bei negalavimų gydymui ir naudojama gydymo įstaigose, sanatorijose, reabilitacijos, skausmo klinikose.

Psichoterapinė muzikos terapija apibūdinama kaip sveikatinimo procesas, kuomet muzika terapeuto pagalba yra naudojama kaip mediumas padedantis klientui patirti įžvalgas suvokiant savo poreikius, jausmus ir mintis, problemas – aplinkinį pasaulį ir savo egzistenciją jame.

Rekreacinė muzikos terapija taikoma siekiant padėti pacientams pajusti džiaugsmą, užsimiršti, įsitraukti į socialinę kultūrinę veiklą.

Ugdomoji muzikos terapija taikoma specialiųjų poreikių asmenų ugdymo ir ugdymosi procese – realizuojant pacientų poreikius ir galimybes bei  koreguojant sutrikimus.

PSICHOTERAPINIS MUZIKOS TERAPIJOS METODAS – RELAKSACIJA

Relaksãcija [lot. relaxatio — susilpnėjimas]: 1. atsipalaidavimas, nusiraminimas, susilpnėjimas; 2. fizikinės sistemos pusiausvyros nusistovėjimas po jos pusiausvyros sutrikdymo; 3. skersaruožių raumenų atsipalaidavimas arba staigus jų tonuso sumažėjimas (Tarptautinių žodžių žodynas).

Literatūroje relaksacija apibūdinama kaip valingas arba nevalingas organizmo gebėjimas atpalaiduoti raumenis ir pašalinti kūno įtampą (fizinis atsipalaidavimas), ir/arba gebėjimas pašalinti psichologinę bei dvasinę įtampą, nusiraminti, patekti į ramybės būseną (psichinis atsipalaidavimas).

Relaksacijos pratybų metu pacientai išmoksta atsipalaiduoti, o reguliariai ją praktikuojant pagerėja fizinė ir psichologinė savijauta, žmogaus jaučia mažiau nerimo, labiau pasitiki savimi. Relaksacija padeda išvengti organizmo arba protinės veiklos išsekimo ir pašalinti liguistą nerimą bei jo psichologines ir fiziologines apraiškas, padeda gydyti ligas, susijusias su stresu ir įtampa – kurios griauna mūsų adaptacinius mechanizmus. Relaksaciją ilgiau praktikuojantiems žmonėms atsiranda pozityvesnis savęs vertinimas, jie jaučiasi galintys labiau kontroliuoti savo gyvenimą.

Relaksacija padeda susikaupti ir susikoncentruoti į save, nusiraminti po streso, sumažina emocinę įtampą, nerimą, jaudinimąsi, nedidelį nuovargį.

Autogeninė treniruotė arba savitaiga – tai vienas iš relaksacijos būdų. Ši metodas paremtas tuo, kad klientas ne tik pasyviai klauso terapeuto sakomo teksto, bet ir kartoja jį pats sau. Dažniausiai naudojami autogeninės treniruotės pratimai yra paremti tam tikrų pojūčių savo kūne inicijavimu. Klientas kartojantis savitaigos formules ir sukoncentravęs dėmesį kūne pradeda jausti fiziologinius – šilumos ar šalčio, sunkumo ar lengvumo pojūčius. Pastarieji pojūčiai atsiranda, nes atsipalaiduoja kūno raumenys, išsiplečia kraujagyslės, sulėtėja kvėpavimas ir širdies dažnis.

Vizualizacija – tai relaksacijos metodas, kuomet atsipalaidavimo būsena yra pasiekiama vaizdinių pagalba. Vystantis žmogui jo nervų sistema formavosi veikiama gamtos dirgiklių – įvairių vaizdų ir garsų, todėl gamtos vaizdiniai gali būti susiję su nusiraminimu, o tai padeda atsipalaiduoti. Panašiai veikia ir fizinių pojūčių vaizdiniai, kai įsivaizduojami kūną šildantys, atpalaiduojantys ir gaivinantys objektai.

Relaksacijoje dažnai yra naudojama muzika, kuri savaime veikia raminančiai ir gali sukelti vaizdinius. Literatūroje rašoma, kad atliekant atsipalaidavimo pratimus nereikia tikėtis greito efekto, nes įsisavinti šiems metodams reikalingas nuolatinis įgūdžių tobulinimas. Juolab, kad vieni atsipalaidavimo būseną pasiekia greičiau, kiti lėčiau, vieniems labiau tinka autogeninės treniruotės, kitiems – vizualizacija. Tai – individualus dalykas.

KOKIUS RELAKSACIJOS BŪDUS REKOMENDUOJAMA RINKTIS?

Relaksacijos būdas – autogeninė treniruotė yra rekomenduotina pacientams, kurie:

  • patiria nerimą, stresą, fizinę ar psichinę įtampą,
  • yra depresiški,
  • jaučia baimę,
  • turi atminties sutrikimų,
  • yra kamuojami pykčio priepuolių ar psichosomatinių sutrikimų.

Vizualizacija yra naudinga pacientams, kurie nori susitvarkyti su neigiamais jausmais ir atgauti emocinę pusiausvyrą, nori geriau pažinti save ir įgauti pasitikėjimo.

Relaksacija rekomenduojama pacientams sergantiems įvairiomis depresijomis, esant nerimo sutrikimams. Ji tinka ir asmenims, kurie turi asmenybinio pobūdžio sutrikimų ir yra motyvuoti gauti pagalbą

Relaksacija nerekomenduojama:

  • esant psichozei su elgesio sutrikimais,
  • protiškai atsilikusiems pacientams,
  • aktyviai vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas ir sergantiems priklausomybės ligomis,
  • esant žymiai dezorientacijai,
  • esant manijai
  • bei nemotyvuotiems pacientams.

Tam, kad skirtinga atsipalaidavimo technika būtų maksimaliai naudinga ir būtų išvengta neigiamų padarinių, pacientams prieš taikant relaksaciją yra tikslinga gydytojo konsultacija dėl relaksacijos užsiėmimų.

 

Paruošė vyr. socialinis darbuotojas Saulius Davainis