Jis tiesiog hiperaktyvus, – frazė, kurią dabar dažnai apibūdinama dalis judrių vaikų. Bet ar žinome, ką iš tikro reiškia hiperaktyvumas ir koks suaugusiųjų elgesys būtų tinkamiausias susidūrus su tokiais vaikais? Apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD) – neurologinį sutrikimą, kuriam būdingi tokie pagrindiniai požymiai kaip padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas – pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologė Milda Linaburkytė.

 

Klasikinis trejetas: aktyvumas, impulsyvumas, dėmesingumo stoka

Pasak „Neuromeda“ specialistės, šis sindromas dažniausiai nustatomas ikimokyklinio amžiaus vaikams arba pirmą klasę lankantiems moksleiviams.

Pirmiausia gali būti pastebėtas padidėjęs vaiko aktyvumas – paprastai tai matyti jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, yra labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pvz., kai vaikas labai dažnai vartosi.

Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau – 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, vaikui nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.

Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veiksmo, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, jam dažnai pasireiškia emociniai protrūkiai.

„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo tarpu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi“, – sako psichologė M. Linaburkytė.

Nebūtina visada ieškoti diagnozės

Specialistė atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui.

„Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pvz., nukreipti aktyviai sportuoti. Visgi jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasikonsultuoti su specialistu“, – sako „Neuromeda“ psichologė.

M. Linaburkytė priduria, kad nors šis sindromas laikomas paveldimu, vienos priežasties, kodėl kai kuriems pasireiškia ADHD, nėra. Pasak psichologės, dažniausiai tai lemia įvairios priežastys: paveldimumas, smegenų struktūros pokyčiai, motinos elgesys nėštumo metu, stipri galvos trauma, gimimas ankščiau laiko ar per mažo svorio.

Nesiseka ir pamokose, ir su draugais

Kalbėdama apie sunkumus, su kuriais šie vaikai gali susidurti, psichologė sako, kad jiems dažniausiai yra labai sunku išsėdėti pamokose, jie išmoksta labai nedaug, nes jų dėmesys nuolat pertraukiamas. ADHD turintys vaikai daro daug klaidų dėl savo išsiblaškymo. Jiems būna labai sunku, kai besimokydami susiduria su ilgesnėmis žodinėmis sąlygomis. Namų darbai jiems dažniausiai kančia. Jų tėvams irgi.

Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šie vaikai dažnai yra atstumiami bendraamžių. Jiems sunku kontroliuoti savo emocijas – ypač susierzinimą, pyktį, – tad jie gali būti linkę susipešti su kitais.

Mokymosi sunkumai ir konfliktai su bendraamžiais gali lemti tai, jog pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, kas ilgainiui vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Jis gali nebenorėti eiti į mokyklą, ruošti namų darbų, pradėti pyktis su tėvais.

Tuo tarpu tėvai, auginantys vaiką su ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Prasidėjus pastaboms iš mokyklos juos irgi gali apimti susierzinimas, bejėgiškumas, kas namie kelia nuolatinę įtampą. Jei tėvai pradeda pyktis tarpusavyje, tai dar labiau pablogina situaciją ir šeima papuola į užburtą ratą, kai netinkamas vaiko elgesys iššaukia netinkamą praradusių kantrybę tėvų reakciją, o tai sukelia vaiko pyktį, pasipriešinimą ir tolesnį netinkamą elgesį.

Simptomai gali būti sušvelninti

Pasak M. Linaburkytės, išgyti nuo šio sutrikimo neįmanoma, tačiau simptomus sušvelninti tikrai galima.

„Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Tiems, kam simptomai neišnyksta, jie labai susilpnėja suaugusiame amžiuje dėl to, kad suaugęs žmogus išmoksta naujų adaptyvių elgesio modelių“, – sako psichologė.

Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų. Tas juos skatina delsti, atidėlioti ir toks elgesys gali pasiekti ekstremalų laipsnį, kada viskas daroma paskutinę minutę.

„Turintys ADHD suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą. Žmogus pervargsta fiziškai ir emociškai, neranda būdų, kaip sustoti ir pailsėti“, – sako klinikos „Neuromeda“ specialistė.

Kompleksinis gydymas

Pasak psichologės, nustačius vaikui aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, paprastai taikomas kompleksinis gydymas. Turint omenyje mokykloje patiriamus sunkumus, jam gali būti sudaromas specialus ugdymo planas. Šeima nuolat dirba su specialistais, kurie vaiką moko skirtingų įgūdžių: kaip tinkamai bendrauti, reikšti emocijas, nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį ir pan. Taip pat vaikui gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.

Taip pat labai svarbi dedamoji gydant ADHD yra dienotvarkės ir gyvensenos įpročių koregavimas. Ši sindromą turintiems vaikams labai svarbu sudaryti aiškią dienotvarkę ir jos laikytis. Dienotvarkėje turi atsispindėti miego ir poilsio laikas, fizinė veikla, turi būti ribojamas laikas prie ekranų.

Sudarant dienotvarkę svarbu įtraukti ir patį vaiką. Taip stiprinami jo planavimo įgūdžiai, be to, jam bus lengviau laikytis plano, prie kurio jis pats prisidėjo.

Jei paprašytume prisiminti kolegą, kuris perdėtai kišdavosi į jūsų darbą, norėdavo žinoti net smulkiausias detales, siekdavo kontroliuoti kiekvieną žingsnį, turbūt daugelis nesunkiai prisimintume net po keletą pavyzdžių. O ką daryti, jei šis kolega yra jūsų vadovas? Pasak psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichiatrės-psichoterapeutės Lauros Baltaitytės, perdėtas vadovo kontroliavimas, dar kitaip vadinamas mikrovadyba (angl. micromanagement), komandos nariams gali sukelti ne tik erzulį, bet ir fizinius negalavimus, o pačiam kontroliuojančiam asmeniui veikti kaip ydingas nerimo valdymo mechanizmas.

Psichinės gynybos mechanizmas

„Perdėtas noras kontroliuoti gali kilti iš vidinio nesaugumo, neužtikrintumo savimi. Žmogus nebūtinai pats pastebi tokius dalykus ir savo nesaugumo jausmą perkelia aplinkiniams – taip jis ginasi nuo stipraus vidinio nerimo. Šis psichinės gynybos mechanizmas vadinamas projekcija – kai asmens viduje kylantys reiškiniai jo suprantami kaip kylantys iš išorės. Pvz., ne aš esu tingus, o mano kolega nepakankamai stengiasi, ne aš esu išsiblaškęs, o mano pavaldinys neatidžiai atlieka užduotis. Dažniausiai projekcijos yra nesąmoningos, žmogus nesuvokia, kad savo vidinį pasaulį mato išorėje, kituose žmonėse“, – sako Laura Baltaitytė.

Tokios projekcijos pavyzdžiai gali būti daugeliui bent sykį girdėtos frazės: „tavimi negalima pasitikėti“, „paprašiau atlikti vieną darbą ir to nesugebėjai“, „viską turiu padaryti pats“ ir pan.

Pasak „Neuromeda“ specialistės, yra žmonių, kuriems projekcija – pagrindinis būdas suvokti pasaulį ir jame prisitaikyti.

Priežastys glūdi nesaugiame prisirišime

Žmogaus asmenybę formuoja santykis su reikšmingais žmonėmis, o pats pirmasis reikšmingas santykis yra su mama ar kitu žmogumi, kuris rūpinasi vaiku vos jam gimus. Jei šis santykis kuria nors prasme nebuvo saugus, pvz., tas žmogus kartais reaguodavo į vaiko signalus, kartais ne, taip sukeldamas vaikui nerimastingumą, tikėtina, kad užaugęs vaikas pasižymės nerimastingu, nesaugiu prisirišimu prie kito žmogaus. Jis greičiausiai bus linkęs kontroliuoti aplink jį vykstančius įvykius, santykius, žmones ar procesus, pasąmoningai baimindamasis, kad jie gali išnykti, kaip kadaise išnykdavo mamos rūpestis ar dėmesys.

Santykiai jam neatrodys pakankamai patikimi, kartais jis netgi gali jausti, kad santykiai jam kenkia, yra nepastovūs, neteikiantys pasitenkinimo. Toks nesaugus prieraišumas ypač išryškėja, jei augant vaikas ir toliau neturi artimų, saugių santykių su reikšmingais žmonėmis.

Poveikis komandai

Paprastai kontroliuojantį nerimastingo žmogaus elgesį komandos nariai ar artimieji priima su nerimu, pykčiu, irzuliu. Aplinkiniai būna pasipiktinę, kad šis žmogus juos klaidingai supranta, laiko nepakankamai besistengiančiais, tingiais, aplaidžiais, stokojančiais atidumo.

Pasak L. Baltaitytės, bendraudamas su per daug kontroliuojančiu vadovu žmogus patenka į vadinamąjį Karpmano trikampį dar kitaip žinomą kaip aukos–agresoriaus–gelbėtojo trikampį. Kontroliuojantis vadovas nesąmoningai tampa agresoriumi, o darbuotojas – auka, kuri yra bejėgė, negali pati apsiginti ir laukia gelbėtojo.

Iki galo nesuvokus ir neįvardinus šių santykio vaidmenų, darbas gali pradėti kelti stiprią įtampą, nerimą, netlikti džiaugsmo. Tokiu atveju, net ir savaitgalį darosi sunku atsipalaiduoti, nes žmogus žino, kad ateis pirmadienis, darbe bus sunku susikaupti, tinkamai atlikti pavestas užduotis.

Psichiatrė-psichoterapeutė pastebi, kad užsitesus situacijai gali atsirasti ir liūdnesnių padarinių. Kontroliuojančio žmogaus veikiami aplinkiniai gali pradėti skųstis somatiniais simptomais: skrandžio skausmais, neaiškios kilmės kūno skausmais, migrena, miego sutrikimais, panikos atakomis.

„Dirbant su per daug kontroliuojančiu vadovu pirmiausia svarbu suprasti, kad šis žmogus mikrovadybą naudoja kaip projekciją – gynybą nuo savo paties patiriamo nerimo – ir jo noras kontroliuoti yra labiau susijęs su vidiniu nerimu, o ne su kolegų darbo vertinimu“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ specialistė.

O jei jūs pats esate per daug kontroliuojantis kolega?

Nors projekcija dažnai naudojama nesąmoningai, savojo elgesio refleksija, apmąstymas gali padėti atpažinti polinkį į pernelyg didelį norą kontroliuoti aplinkinius. Vienas iš ženklų – pastovios mintys apie tai, kad be jūsų įsikišimo kolegos nesusitvarkys, jei jų neprižiūrėsite – darbas nebus atliktas teisingai ir laiku, kad jūsų kolegos gaišta laiką, dirba neproduktyviai. Taip pat somatizacija, t.y. kai emocinės būsenos reiškiasi fiziniu būdu, per tam tikrus kūno simptomus. Tai savotiškas nesugebėjimo emocijų išreikšti žodžiais padarinys,

Pasak psichiatrės-psichoterapeutės L. Baltaitytės, kasdienį nerimą galima mažinti kalbantis su savo vidiniu vaiku, klausiant jo poreikių ir juos atliepiant. Vidinis vaikas, anot vienos iš psichoanalizės teorijų, yra mūsų visų turima vidinė psichikos dalis, kuri jautriau reaguoja į tam tikrus įvykius mūsų dabartiniame gyvenime ir jos reakcija priklauso nuo to, kokia buvo mūsų vaikystės patirtis. Šis vidinis vaikas yra jautrus, jausmingas, trokštantis saugumo, tad jo galima paklausti, kas vyksta ar vyko konkrečioje įtemptoje situacijoje? Gal jis buvo išsigandęs, sunerimęs, supykęs ar pasimetęs? Tai išsiaiškinus galima paklausti, ko jūsų vidinis vaikas norėtų dabar. Gal jis nori apkabinimo, prisiglaudimo, padrąsinimo? Savo vaizduotėje šį jo poreikį išpildykite.

Jei iš principo esate į nerimastingumą, nesaugų prieraišumą linkęs žmogus, tą galima koreguoti ilgalaikiame santykyje su artimu žmogumi arba psichoterapeutu. Pastarasis gali padėti saugiai įsisąmoninti ir perdirbti buvusias vaikystės traumas, pamatyti naujus gyvenime kylančių iššūkių sprendimo būdus, užmegzti ir išlaikyti pasitenkinimą, saugumą keliančius santykius.