Gyd. psichiatrė, psichoterapeutė R. Mazaliauskienė

Nuo miego sutrikimų kenčiantis žmogus yra savotiška uždelsto veikimo bomba, teigia psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ specialistė gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė. Miego sutrikimai visada reiškia pablogėjusią asmens gyvenimo kokybę: dėl miego stokos sutrinka dėmesingumas, tad prastėja vairavimo įgūdžiai ar kitų mechanizmų valdymas, o išsiderinusios emocijos gali vesti prie pykčio protrūkių ar net agresijos.

„Miego sutrikimai visada kažką signalizuoja žmogui apie jo gyvenimą. Sako, atkreipk dėmesį, kažkas negerai su tavo fizine sveikata, santykiais ar gyvenimo organizavimu. Jei šie organizmo signalai ignoruojami, liga negydoma, ji tampa lėtine, atsparia gydymui. Dar didesnė problema – tai neteisingas miego sutrikimų gydymas. Užsiimant savigyda labai greitai ir lengvai vystosi priklausomybė raminantiems vaistams, jau nekalbant apie bandymą „gydytis“ vis didesnėmis alkoholio dozėmis. Apskritai į miego sutrikimą reikia pasižiūrėti rimtai, kaip į kitus sutrikimus, eksperimentai čia gali nepasiteisinti“, – pasakoja R. Mazaliauskienė, padedanti pacientams įveikti miego sutrikimus.

Įvairūs epidemiologiniai tyrimai nurodo, kad nuo nemigos sutrikimo kenčia apie 20–30 proc. žmonių. Du iš trijų nemiegančiųjų tik protarpiais miega blogai, apie 30–60 proc. vartoja vaistus, bet yra nepatenkinti jais. Daugiau nei trečdalis dėl nemigos sako nesiimantis jokių priemonių ir tik apie 5 proc. patys kreipiasi į gydytoją dėl miego sutrikimų. „Neuromedos“ specialistės teigimu, tokia statistika išties liūdina, mat išsigydžius miego sutrikimus gyvenimo kokybė pagerėja iš esmės, o bandant gydytis pačiam išgijimas dažniausiai tiesiog atidedamas.

Dažniausios nemigos rūšys pagal priežastį – dvi

„Įvairūs tyrimai rodo, kad nemigos priežastys bene visuomet yra kompleksinės. Tarptautiniai diagnostiniai kriterijai nurodo apie 80 skirtingų miego sutrikimų rūšių, tačiau praktika rodo, nemigą galima suskirstyti į dvi rūšis: pirminės arba antrinės kilmės sutrikimą“, – teigia R. Mazaliauskienė.  Pirminės nemigos esmė yra padidėjęs budrumas visą parą, ji pasireiškia tiek užmigimo, tiek miego palaikymo sunkumais. Tokia nemiga gali būti išmokta ir pasireikšti kaip miego vengimas, lovos baimė ar užmigimo baimė.

Antrinė nemiga – simptominė, ji kyla dėl medicininių ar psichikos ligų, ir gydytojas gali sėkmingai ją gydyti, kai pacientas padeda suprasti jos kilmę. Antrinės nemigos dažniausiai atsiranda dėl esamos psichinės ligos, tarkim, nerimo, depresijos. Kartais dėl neurologinių ligų, pažeidžiančių smegenų centrus susijusius su miego reguliacija, kartais dėl skausminių jutimų ir neretai – dėl neteisingu paros laiku vartojamų vaistų ar gausaus alkoholio kiekio. Tokia nemiga gali būti sukelta intoksikacijos ar vaisto nutraukimo sindromo.

Lėtinė nemiga – kai simptomai trunka 3 savaites

„Neuromedos“ specialistės teigimu, įvairūs tyrimai aiškina nemigos rūšies santykį su jos trukme: trumpalaikė nemiga daugeliui yra atsitiktinė, o lėtinė vargina kiekvieną naktį. „Atsitiktinė nemiga yra trumpa, aiškiai susijusi su traumuojančiu įvykiu, stresu ar ligos sukeltu skausmu. Lėtinė nemiga turi savo rizikos veiksnius, jos kilmė gali būti tiek pirminė, tiek antrinė. Lėtinę nemigą pacientai paprastai vertina kaip sunkesnę. Ji diagnozuojama tada, kai užmigimas yra ilgesnis kaip 30 min, miegama trumpiau kaip 6 val., atsiranda poilsio stoka ryte po miego ir visi šie simptomai stebimi ilgiau kaip 3 savaites“, – aiškina gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė.

Lėtinės nemigos sukeltas poilsio jausmo trūkumas ar mieguistumas ypač kenkia darbo kokybei ir socialinei veiklai. Dėl nemigos atsiradusio dienos mieguistumo pasekmės gali būti gana skaudžios: autoavarijos, lėktuvų katastrofos, susižalojimai darbe. Lėtinė nemiga sukelia varginančias pasekmes vairavimui, darbui, išsilavinimui ir socialiniams ryšiams.

„Pagal išreikštumą nemiga skirstoma į lengvą, vidutinę ir ryškią. Lengva nemiga diagnozuojama, kai pacientui ji pasireiškia beveik kiekvieną naktį, tačiau tik nežymiai blogina gyvenimo kokybę. Vidutinė – kai kiekvienos nakties miegas yra blogas ir lydymas nuovargio, nerimo, dirglumo jausmų nubudus. Ryški – kai miegas nuolatos yra prastas su ryškiais nuovargio simptomais, nerimo sutrikimu, dirglumu ir prasta gyvenimo kokybe“, – vardina R. Mazaliauskienė.

Gydymas – beveik visuomet kompleksinis

Psichikos specialistės teigimu, valdant nemigą svarbu individualus požiūris į kiekvieną  pacientą. Nustačius nemigos priežastis svarbu numatyti kompleksines gydymo priemones, kurių tikslas – išsaugoti miego ir budrumo struktūrą, nesukeliant dienos mieguistumo.

„Nemedikamentinis gydymas susideda iš psichoterapijos ir socioterapijos metodų. Gydant vaistais, net nereikia sakyti, kad itin svarbus yra jų parinkimas, dozavimas, paciento stebėsena ir gydymo korekcijos prireikus. Retas žmogus pagalvoja, kiek kriterijų gydytojas vertina, parinkdamas vaistus: žmogaus amžių, nemigos priežastis ir trukmėę, dienos mieguistumą ar budrumo stoką, grįžtamosios nemigos galimybę, nemigos poveikį atminčiai, dėmesiui, psichomotorinei veiklai, net kvėpavimui. Indikacijos yra ir kitos psichinės ligos, vaistų netoleravimas, pripratimo prie vaistų polinkis“, – vardina „Neuromedos“ gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė R. Mazaliauskienė.

Pasak jos,  sėkmingam nemigos gydymui labai svarbus yra bendras paciento ir gydytojo darbas. Geri rezultatai pasiekiami individualizuojant gydymą: taikant tiek nemedikamentines priemones, tiek, prireikus, laiku pereinant prie vaisto vartojimo, laiku ir numatant „vaisto atostogas“.

Psichologė Milda Linaburkyte

Daug kalbama apie autizmą – neurologinį raidos sutrikimą, kuris daro įtaką kalbos, bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgsenos vystymuisi. Dažniausiai vaikui jis nustatotas 5 gyvenimo metais, tačiau kartais gali būti nustatomas ir labai anksti, sulaukus vos 15-18 mėnesių. Tačiau dažnai pamirštama, kad ši vaiko diagnozė iš pamatų keičia ir tėvų gyvenimą. Apie tai, su kokiais sunkumais susiduria autistiškus vaikus auginantys tėvai ir kaip jiems padėti, pasakoja pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologė Milda Linaburkytė.

Išgirdę diagnozę reaguoja įvairiai

Diagnozavus autizmą vaikas gauna daug tikslingos pagalbos iš specialistų – tai jam padeda lengviau atlikti kasdienes veiklas, lengviau įsilieti į ugdymo sistemą. Kaip ir su visais raidos sutrikimais – kuo anksčiau jie nustatomi, tuo pagalba yra efektyvesnė. Tačiau tais atvejais, kai autizmas yra itin sunkios formos, pagalba gali būti reikalinga visą gyvenimą.

Tačiau koks gyvenimas laukia tėvų, kurių vaikui nustatytas autizmas? Šia tema kalbama kiek mažiau, tačiau psichologė M. Linaburkytė sako, kad jų esminis uždavinys išgirdus vaiko diagnozę – atrasti balansą ir harmoniją, kurie bus esminiai susiduriant su asmeninio, socialinio ir profesinio gyvenimo sunkumais, sukeltais vaiko diagnozės.

„Išgirdus diagnozę tėvų reakcija būna labai skirtinga ir priklauso nuo to, kokio sunkumo autizmo spektro sutrikimas nustatytas jų vaikui. Visgi dažniausiai tėvai reaguodami į vaiko diagnozę pereina per keturias fazes: neigimą, pyktį, liūdesį ir susitaikymą. Visos jos yra natūralios ir sveikos, neatskiriama proceso dalis“, – sako „Neuromeda“ specialistė.

Neigdami tėvai nepriima diagnozės, ieško pateisinimų, sako, kad gydytojai suklydo. Jie gali kreiptis į kitas gydymo įstaigas bandydami paneigti išgirstą diagnozę, vengia apie tai kalbėtis su artimaisiais, nepriima pagalbos. Perėję į pykčio stadiją savo neigiamas emocijas jie dažniausiai nukreipia į kitus asmenis: pedagogus, gydytojus, giminaičius. Taip pat gali jausti pyktį ant viso pasaulio, klausti, kodėl taip nutiko būtent man. Po pykčio paprastai pereinama į liūdesį, kuomet sunku į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos, atrodo, kad viskas slysta iš po kojų. Galų gale pasiekiamas susitaikymas, kada tėvai realiai suvokia situaciją ir susitaiko su esama padėtimi.

Tėvams kylantys sunkumai

Pasak psichologės, autizmo diagnozę turinys vaikai nuolat dirba su įvairiais specialistais, tad tėvams visų pirma darosi sunku suderinti dienotvarkę, spėti atlikti įvairius darbus namuose ir turėti sėkmingą karjerą. Dėl sudėtingo derinimo su darbu gali kilti finansinė įtampa, padažnėti konfliktai tarp tėvų.

Taip pat, anot „Neuromeda“ specialistės, gali prastėti tėvų emocinis ryšys su kitais vaikais namuose. „Kadangi tėvai tampa susikoncenratvę į pagalbą autistiškam vaikui, kiti vaikai šeimoje gali jaustys ne tokie svarbūs, gaunantys mažiau tėvų dėmesio, kas gali peraugti ir į tam tikrus elgesio sunkumus“, – sako psichologė M. Libaburkytė.

Tėvams susiduriant su sudėtinga situacija namuose, patiriant nesėkmes, neskiriant laiko savo poreikių patenkinimui, kyla noras atsiriboti nuo visuomenės, aplinkinių. Autistiškų vaikų tėvai užsidaro, užsisklendžia ir vieni išgyvena tokius psichologinius sunkumus kaip nepasitikėjimas savimi, savęs kaltinimas dėl per mažai įdėtų pastangų ar to, kad per vėlai pastebėjo, jog kažkas ne taip su jų vaiku. Jiems gali kilti sunkaus nerimo ar net depresinės būsenos, kai atrodo, jog viskas yra per sunku.

Svarbiausia – supratingumas

„Dažnai tenka susidurti su atvejais, kada pagalbos ieškoma tik vaikui, galvojama, kad svarbiausia vaikas, o ne aš. Tokie tėvai būna pervargę, irzlūs, palikę vaiką pas specialistą bando greitai nudirbti būtiniausius darbus, o paklausus, ar jie ieško pagalbos sakau, dažnai atsako, kad neturi tam laiko, jiems nereikia, svarbiausia yra vaikas. Bet kaip jie gali padėti savo vaikui, kai patys visai nebeturi energijos?“ – sako psichologė.

Tačiau, anot jos, yra ir tėvų, kurie patys linkę ieškoti išorinės pagalbos, dalyvauja susitikimuose su kitais autistiškų tėvų vaikais, dalinasi savo patirtimi, padeda vieni kitiems. Šios grupės labai svarbios, nes čia tėvai gauna emocinę paramą, kitų žmonių patirtys gali sustiprinti, padėti nepasiduoti, nesijausti vienišais.

Kai kurie tėvai taip pat nebijo įtraukti ir savo artimos socialinės aplinkos, kuri padeda ir palaiko sunkiais periodais. Pasak M. Linaburkytės, artimiausios socialinės aplinkos žmonės tokiems tėvams yra itin svarbūs, nes gali suteikti emocinę paramą, supratingumą, palaikyti, pastiprinti, pasidalinti naudingais informacijos šaltiniaisi.

„Kaip svarbiausią pagalbą iš aplinkinių išskirčiau suprantingumą. Jis yra svarbus ne tik kalbant apie artimuosius, bet ir apie specialistus ar plačiąją visuomenę. Pvz., apsipirkinėjant parduotuvėje, kur daug ryškių šviesų, garsų, vaikui gali nutikti emocinė perkrova, kuri aplinkiniams gali pasirodyti kaip isterija. Nesuprasdami situacijos žmonės gali pradėti tėvams replikuoti, kad vaikas yra neišauklėtas, mokyti, kaip reiktų jį auklėti.

Vengdami tokių situacijų tėvai gali nebesivežti vaiko į parduotuvę ar kitas viešas vietas ir taip apriboti jį nuo socialinio gyvenimo. O tokiems vaikams socializacija yra būtina“, – sako „Neuromeda“ psichologė.

Be to, anot M. Linaburkytės, tėvams, kurie augina vaikus su autistinio spektro sutrikimais, gali labai padėti ir psichologo pagalba, kuri būna labai įvairi. Vienu atveju ji gali apimti emocinę paramą, palaikymą, pagalbą priimant diagnozę, informacijos apie autizmą, rekomendacijų, kaip kurti vaikui padedančią aplinką, teikimą. Tačiau kartu psichologo kabinetas gali pasitarnauti kaip saugi erdvė kalbėtis apie didelę neviltį, savęs kaltinimą, bejėgiškumą, kuris užklumpa rūpinantis autistišku vaiku.