Kažką skauda, o gydytojai neranda fizinio skausmo priežasties? Greičiausiai skausmas bus psichosomatinių sutrikimų pasekmė, teigia psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ gydytoja psichiatrė Austėja Užupytė. Nuovargis, nemiga, galvos skausmas, virškinamojo trakto ar lytinės funkcijos sutrikimai, įvairūs lokalūs ar migruojančio pobūdžio raumenų skausmai, taip pat astmos, aukšto kraujospūdžio, kai kurių išbėrimų pasireiškimas – visi šie negalavimai gali ir neretai būna psichosomatinės kilmės.

„Dažnai žmonės susiduria su kūno skausmais, kurių fizinės priežasties kitų sričių specalistai neranda, o skausmai yra realiai juntami. Pavyzdžiui, reumatinės ligos fibromialgijos atveju, raumenų, sausgyslių lėtinių skausmų atsiradimą gali sukelti traumos ar infekcinės ligos, įvairių vitaminų ar mikroelementų trūkumas. Tačiau būna, kad priežastis neaiški, vaistai neveikia, o išliekantys simptomai daro įtakos kasdieniam gyvenimui ir sukelia kitus psichikos sutrikimus, tokius kaip depresija. Tokiu atveju sutrikimai jau bus psichosomatiniai“, – aiškina A. Užupytė.

Paskatina stresas, nesantaika ar palaikymo trūkumas

„Neuromedos“ gydytojos psichiatrės teigimu, psichosomatiniai sutrikimai yra heterogeniški. Tai yra, žmogus gali turėti genetinį polinkį į tam tikrus fizinius sutrikimus, tačiau patiriamas stresas bei pervargimas, neišspręsti vidiniai konfliktai, tam tikros charakterio savybės, šeimos palaikymo trūkumas ir nesantaika gali pabloginti fizinių ligų eigą arba netgi paskatinti jų atsiradimą. Pastebėta, kad moterims psichosomatiniai sutrikimai pasireiškia dažniau nei vyrams.

„Dažnai žmonės neįpratę atsižvelgti į kylančius jausmus, juos blokuoja. Vėliau pasireiškus įvairiems fiziniams negalavimams, nerimui – vartoja vaistus, kad numalšintų ir kūno siunčiamas žinutes. Tai gali tęstis kurį laiką, kol išeikvojami kompensaciniai organizmo resursai, o jie visuomet yra riboti.  Tada jau gali prireikti nemažai laiko atsistatyti ir išeiti iš „užburto rato“, – teigia psichiatrė A. Užupytė.

Patiriami simptomai, tokie kaip nerimas, dirglumas, panikos atakos yra tik ledkalnio viršūnė, dažniausiai signalizuojantys apie sąmoningai nesuvokiamas tikrąsias negalavimų priežastis. Taigi dažniausiai vaistais slopinami simptomai, o ne ieškoma priežastis, sukėlusi simptomus.

Gydymas – kompleksinis

„Neuromedos“ gydytojos teigimu, psichosomatinis sutrikimas kaip diagnozė pripažįstama tuomet, kai yra atmetamos fizinės įvairių negalavimų, skausmų priežastys. Kai jie trunka jau kurį laiką ir yra subjektyviai reikšmingi žmogui. Tai yra, kai daro neigiamą įtaką kasdieniniam žmogaus gyvenimui, darbinei veiklai, santykiams bei kelia susirūpinimą.

„Gydymas yra kompleksinis – psichoterapija derinama su medikamentiniu gydymu, jeigu šis yra reikalingas. Skatinamas ir sąmoningumas, įvairūs atsipalaidavimo pratimai, meditacija. Psichika ir kūnas yra tarpusavyje susiję, vienas kitą veikia – neišsakyti, neįsisąmoninti jausmai gali sukelti fizinius negalavimus ir signalizuodami apie balanso gyvenime nebuvimą, poreikį sulėtinti tempą ir skirti kokybiško laiko sau“, – pasakoja A. Užupytė.

Psichosomatinių sutrikimų gydymo eiga bei sėkmė priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių, tarpusavio santykio su psichoterapeutu, artimųjų palaikymo. Ilgainiui įgyjami „įrankiai“, kurie padeda žmogui atpažinti ir įvardinti kylančias emocijas, suprasti ir atsižvelgti į savo poreikius, reguliuoti savo reakcijas į aplinkos veiksnius, koreguoti požiūrį bei suderinti darbo ir poilsio režimą.

Pasitaiko ir vaikams

Pasak psichikos sveikatos specialistės, tarp vaikų psichosomatiniai simptomai taip pat nėra retenybė – vaikai dar nėra gerai išmokę įvardinti savo emocijas, įsisąmoninti savo išgyvenimus. Patyrus stresą, pokyčius dažnas vaikas sunegaluoja – skundžiasi pilvo skausmu, pykinimu, dusuliu. Kai kuriais atvejais būna nustatoma ir astma, kuri vėliau tarsi „išaugama“.

„Džiugu, jog po truputį darželiuose ir mokyklose vaikai pradedami mokyti sąmoningumo, emocijų atpažinimo. Žinoma daug priklauso ir nuo tėvų požiūrio, nes vaikai juk daugiausiai išmoksta iš elgesio pavyzdžių. Mano manymu, yra labai svarbu išmokti kokybiškai ilsėtis, šeimoje ar individualiai turėti tradicijas ir kasdieninius „ritualus“, kurie padeda atitrūkti nuo rūpesčių, mažiną stresą sukurdami užtikrintą bei saugią aplinką“, – tėvams pataria psichikos sveikatos specialistė.

Pasak jos, tėvai turi ir patys mokėti tinkamai ilsėtis, ir padėti to išmokti tėvams. Poilsis – vienas svarbiausių psichosomatinių sutrikimų „priešnuodžių“.

Tai, kaip vertiname save, nulemia mūsų santykį su pasauliu, gebėjimą spręsti problemas ir formuoti sveikus santykius su kitais žmonėmis. Savęs vertinimas formuojasi nuo pat mažumės, tad psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ klinikos psichologė Milda Linaburkytė dalinasi, kaip tinkamai formuoti vaiko savivetę.

Ankstyvosios nesėkmės – gera mokykla ateičiai

 „Vaikystėje ugdoma savivertė daro įtaką ateityje ypač svarbiems asmenybės bruožams: pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, sprendimų ieškojimui sudėtingose situacijose, iššūkių bei nesėkmių priėmimui,“ – sako M. Linaburkytė.

Psichologė pastebi, kad būtent nesėkmes ankstyvaisiais gyvenimo metais vaikai priima labai skaudžiai ir šiuo etapu itin svarbus tėvų vaidmuo formuojant tolesnį požiūrį į nesėkmes bei iššūkius.

Tėvams tai pakankamai sudėtingas uždavinys, nes jie turi leisti vaikui patirti nesėkmes nenuvertinandami, palaikydami, parodydami supratimą. Taip formuojamas tinkamas vaiko savęs vaizdas, kuris padės susidūrus su iššūkiais ir ateityje.

Ugdant vaikus svarbus ir tėvų pavyzdys. „Pirmiausia pradėkime nuo to kaip patys tėvai reaguoja į patiriamas klaidas, nes, kaip sakoma, vaikai yra tėvų atspindys. Šiuo atveju svarbu iš tėvų pusės nebijoti parodyti, jog ir jie patys klysta, priimti klaidą kaip mokymosi galimybę, nepasiduoti. Juk pradžioje vaikai daugiausiai ir mokosi iš tėvų,“ – sako M. Linaburkytė.

Deja, dalis tėvų negali šio uždavinio tinkamai atlikti ir užsiima hipergloba. Tai veda prie liūdnų padarinių: nors tą akimirką vaikas ir lieka laimingas, tačiau ateityje jam bus sunku pačiam įveikti iššūkius, nesėkmę jis bus linkęs priimti kaip nepakeliamą kančią, patirs daugiau streso. Taip pat gali pasireikšti emocijų kontrolės bei elgesio sunkumų, dažnesnių konfliktų.

Ir mokytojai turėtų nebijoti parodyti, kad klysta

 Nesėkmė – svarbi tema, kuri aktuali ir kalbant apie mokyklą. Psichologė atkreipia dėmesį, kad dabar ne veltui dėmesys dažniau atkreipiamas ne į pažymių svarbą, o paties mokytojo požiūrį į vaiką, gebėjimą pastebėti ir atskleisti jo galimybes.

„Lygiai taip pat kaip ir tėvams, mokytojui svarbu parodyti, kad jam ir pačiam gali kilti sunkumų, jis gali suklysti, tačiau klaidos nepadaro mūsų prastesniais. Vienas iš pagrindinių mokytojo uždavinių – stiprinti vaikų bendradarbiavimo įgūdžius, mokyti suprasti bei priimti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso ar gabumų. Tik taip yra kuriama saugi ir priimanti aplinka, kurioje vaikai nebijo klysti, nes žino, jog nebus nuvertinti,“ – sako „Neuromeda“ klinikos psichologė.

 

Kitas laukas, galintis daryti įtakos vaiko savęs vertinimai, yra socialinės žiniasklaidos platformos su sunkiai suvaldomu turiniu. Čia vaikas mato nuolat pateikiamą „tobulą gyvenimą“, bet kartu gali susidurti su nepagrįstai neigiamais komentarais iš nepažįstamųjų, siekiu nuvertinti, pažeminti.

Šiame kontekste tėvams ir mokytojams svarbu suprasti šiuos iššūkius socialinėse platformose bei vaikams atspindėti, kad kiekvienas žmogus susiduria ne tik su geromis akimirkomis, bet ir sunkumais, kurių dažniausiai nesinori viešinti.

Kas rodo, kad vaikui gali kilti sunkumų su saviverte

Psichologė M. Linaburkytė dalinasi, kad pernelyg žemą arba pernelyg aukštą vaiko savivertę išduoda tam tikri ženklai.

Vaikas su žema saviverte neigiamai save vertina ir gali nuolat kartoti, kad „esu kvailys“, „nieko nesugebu“. Toks vaikas gali vengti atlikti naujas užduotis, ypatingai tokias, kur reikia rungtyniauti su kitais. Pagirtas jis pasimeta ir netiki, kad komplimentas skirtas būtent jam, jaučiasi jo nevertas. Dažniausiai tokie vaikai stengiasi likti nepastebėti.

Ir priešingai – pernelyg aukštą vaiko savivertę signalizuoja sunkumai, kylantys bendraujant su kitais vaikais ar suaugusiais. Jis nepriima savo klaidų, dažnai ieško kaltų aplinkoje. Jis savyje mato tik teigiamas savybes ir gali pašaipiai žiūrėti į kitų vaikų nesėkmes.

Pasak „Neuromeda“ specialistės, siekiant išvengti tokio vaiko elgesio, arogancijos, tėvams svarbu tinkamai subalansuoti grįžtamąjį ryšį – ne tik girti vaiką, bet ir kalbėti apie kylančius sunkumus, kurie yra neatsiejama gyvenimo dalis. O jei tėvai pastebi, kad vaiko savivertė itin maža, svarbu nepamiršti jo pagirti, pastebėti bei įvertinti jo pastangas, pastiprinti. Tokiu atveju tėvai turi parodyti, kad vaiką palaikys net ir nesėkmės atveju.

Svarbiausia – mylinti ir saugi aplinka

Apibendrindama psichologė sako, kad esminis dalykas – meilės ir saugumo jausmas, padrąsinimai. „Vaikui daug kas yra nauja, tad palaikymas net ir nesėkmės kontekste jam leidžia nepasiduoti, nenuvertinti savęs, o kaip tik – priimti naują patirtį ir iš jos pasimokyti,“ – sako „Neuromeda“ klinikos psichologė.

Pasak jos, siekiant kurti tinkamą vaiko savivertę, yra svarbu:

1. Mokyti vaiką pažinti ir priimti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes;
2. Skatinti vaiką bendradarbiauti, o ne konkuruoti;
3. Leisti mokytis iš klaidų ir nebijoti priimti nesėkmės;
4. Palaikyti sunkiomis akimirkomis, parodyti, kad būsite šalia, kad ir kas benutiktų;
5. Leisti vaikui dalyvauti priimant sprendimus, patikėti jo raidos tarpsniui tinkamas užduotis;
6. Rinkti tinkamus žodžius;
7. Diegti tinkamas vertybes.