Nors paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie psichinę sveikatą, skatinama ja rūpintis ir iškilus sunkumų kreiptis į psichikos sveikatos profesionalus, dauguma vyresnio amžiaus žmonių vengia tai daryti. Itin dažnai psichikos sutrikimai senatvėje maišomi su somatinėmis ligomis ir užuot kreipęsi tiesiai į psichiatrus žmonės mina poliklinikų koridorius. Apie tai, kokie dažniausi psichikos sutrikimai pasitaikos senatvėje ir kaip jau šiandien galime sumažinti jų atsiradimo tikimybę, pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichiatras Andrius Tamašauskas

Demencija, depresija – dažni sutrikimai senatvėje

Pasakodamas apie dažniausiai pasitaikančius vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimus, psichiatras pirmiausia pamini demenciją. Tai – atminties ir kitų kognityvinių funkcijų, pvz., dėmesio sutelkimo, gebėjimo greitai priimti sprendimus, susilpnėjimas.

Antra grupė psichikos sutrikimų yra susiję su įvairiais somatiniais susirgimais, kurių padažnėja sulaukus 65 m. amžiaus. Pasak „Neuromeda“ psichiatro, diabetas, sutrikusi skydliaukės funkcija, suprastėjusi kraujotaka turi įtakos ir tokių psichinių sutrikimų kaip depresija, nerimas atsiradimui, kartais gali prisidėti ir prie demencijos vystymosi.

Trečioji grupė – tai psichologiniai sutrikimai, kuriuos patiria į pensiją išėję žmonės. „Išėjimas į pensiją yra didelis šokas žmogaus psichikai. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad jų pasitraukimas iš darbinės veiklos atrodys vienaip, tačiau realybė neatitinka lūkesčių. Žmonės dažnai jaučiasi atskirti, izoliuoti nuo kolektyvo, veiklos. Pereinamasis periodas gali būti labai sunkus iki tol, kol jie atranda save ir tinkamą savo buvimą pensijoje. Taip pat sunkumų gali sukelti ir vadinamasis tuščio lizdo sindromas (kai suaugę vaikai palieka tėvų namus), sutuoktinio netektis,“ – sako A. Tamašauskas.

Išsiblaškymas gali būti pirmasis Alzhaimerio ligos ženklas

Viena žinomiausių demensijos apraiškų – Alzhaimerio liga, kurios pasireiškimo atvejų vis daugėja. Pradžioje ši liga pasireiškia trumpalaikiais atminties sutrikimais, pvz., žmogus pamiršta, kur padėti raktai, ką vakar veikė, kur pastatė mašiną, ką neseniai kalbėjo. Po šios išsiblaškymo fazės atminties sutrikimai gali pasireikšti rimčiau. Žmogus gali nebepažinti artimųjų, nebesigaudyti aplinkoje. Nors paprastai tai vyresnio amžiaus žmonių liga, nedidelei populiacijos daliai – apie 5 proc. gyventojų – Alzhaimeris gali pasireikšti nuo 50-55 metų. Tokiu atveju jis ganėtinai sparčiai progresuoja ir žmogus per kelis metus netenka atminties, jo asmenybė pasikeičia iš esmės. Kitais atvejais ši liga gali progresuoti labai lėtai, pvz., 20 metų. Paprastai Alzhaimeris greičiau progresuoja tiems žmonėms, kurie gyvenime dirbo mažiau intelektualų darbą nei, pvz., mokytojai, gydytojai.

Tačiau nereikia baimintis, kad vyresniame amžiuje sutrikus atminčiai jums jau gresia Alzhaimeris. „Jei žmogus skundžiasi atminties sutrikimais, psichiatras dar paprastai paklausia, kaip jis miega. Didžioji dalis tų, kurie skundžiasi prasta atmintimis, naktį prastai miega, ryte jaučiasi pavargę. Nemiga yra vienas dažniausiai pasitaikančių sutrikimų vyresniame amžiuje ir ją be minėto išsiblaškymo dažnai gali lydėti nerimas, jautrumas aplinkai. Kitas dalykas – išsiblaškymas gali būti ir depresijos simptomas arba žmogus gali išgyventi labai stiprų stresą ir dėl jo negalėti susikaupti,“ – sako psichiatras.

Pas psichiatrą dažniausiai patenka per šeimos gydytoją

A. Tamašausko teigimu, kai matome vyresnio amžiaus žmones sėdinčius ant sofos, nieko nenorinčius, niekuo nebesidominčius – tai nėra normali būsena. „Tokia bejėgystė, pasidavimas, galvojimas, kad žmogus senas, todėl jam nebeliko nieko kito, tik laukti mirties, yra depresijos ženklas. Nors išėjimas į pensiją ir gali būti sunkus, tačiau smegenys prie to pamažu prisitaiko ir pradeda kažko norėti, žmogus išlieka smalsus,“ – sako psichiatras.

Tokiai depresinei būsenai senatvėja, kaip ir minėta, įtakos turi ir įvairios somatinės ligos. Natūralu, kad su amžiumi žmogaus psichika, smegenys silpsta ir smegenų aktyvumas, kuris būdingas jauname amžiuje, 60-70 m. jau nebebus tas pats. Psichiatras pastebi, kad su amžiumi žmonės dažnai pradeda jautriau reaguoti į aplinką, pvz., tai, ką išgirdo iš televizoriaus ekrano. Jie gali labai pergyventi dėl neigiamų naujienų, nerimauti dėl to, kas nutiks vaikams, anūkams. Šis nerimas gali daryti įtaką aukštesnio kraujo spaudimo, širdies ritmo sutrikimų atsiradimui. Paprastai būtent dėl pastarųjų žmogus kreipiasi į šeimos gydytoją, o šis tuomet žmogų atsiunčia pas psichiatrą.

Būtent šis kelias – pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją dėl somatinių nusiskundimų ir tik po to atvykti pas psichiatrą, kai nerandama jokios šių nusiskundimų priežasties ir šeimos gydytojas išrašo siuntimą – yra tipinis vyresnio amžiaus žmonėms. „Neuromeda“ psichiatras pastebi, kad Lietuvoje dauguma žmonių nemoka įvardinti, kaip jie jaučiasi, tad nerimas, psichinės problemos pasireiškia per kūno simptomus, širdies sutrikimus, galvos spaudimą.

Kita dalis pas psichiatrus patenkančių pacientų – tie, kurie užsiima savigyda, geria raminamuosius, migdomuosius. Šeimos gydytojui juos nutraukus, žmogus kreipiasi į psichiatrą. A. Tamašauskas atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju, jei žmogus būtų kreipęsis anksčiau, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo nutraukimas būtų daug lengvesnis.

Moterys serga dažniau

Dauguma į psichiatrus besikreipiančių vyresnio amžiaus pacientų – moterys. Pasak A. Tamašausko, jos dažniau serga Alzhaimeriu, depresija, nerimo sutrikimais. „Žinoma, čia gali veikti ir socialinis aspektas – moterys noriau kreipiasi pagalbos. Vyrai į psichiatrus nesikreipia, jei nieko nėra nutikę. Dažniausiai vyrų kreipimosi priežastis – nemiga,“ – sako „Neuromeda“ specialistas.

Kitas paaiškinimas galėtų būti tas, kad moterims po menopauzės pasikeičia hormonų pusiausvyra ir tai lemia mažesnį smegenų aktyvumą, jos greičiau pavargsta. Pvz., mokytojos, kurios anksčiau atlaikydavo tą patį krūvį, po menopauzės gali jo nebepakelti, staiga pradėti pavargti po pamokų.

Sveika gyvensena – ir prevencijai, ir gydymui

Norint sumažinti šių ligų tikimybę senatvėje, svarbu imtis veiksmų jau jauname amžiuje. Pasak psichiatro, geriausios prevencinės priemonės – intelektualinė veikla ir sveikas gyvenimo būdas. Pvz., jei žmogus geria, rūko, jis žymiai greičiau pasens ir psichiškai. Fizinis aktyvumas, kuris nebūtinai reiškia sportą, bet gali būti ir vaikščiojimas, tvarkymasis namie, soduose, taip pat svarbus psichinės sveikatos išsaugojimui. Judantys žmonės paprastai būna psichologiškai stipresni nei tie, kurie visą dieną sėdi namie. Kitas faktorius – mityba. Jei valgoma daug rafinuoto, perdirbto maisto, cukraus, psichikos sutrikimai gali būti dažnesni. Tokia mityba prisideda ir prie kraujotakos ligų, kurios susijusios su psichikos paprastėjimu. Galų gale, pasak psichiatro, įtakos turi ir mūsų gebėjimas valdyti stresą bei genetika.

Kalbant apie šių ligų gydymą, svarbu suprasti, kad demensija nėra išgydoma – stabdomas tik jos progresavimas. Kuo ji anksčiau pastebima ir diagnozuojama, kuo anksčiau imamasi intervencijų, tuo efektyviau sulėtinimas jos progresavimas. Tai daroma vaistus derinant su gyvenimo būdo pakeitimu. „Yra įrodyta, kad sutvarkius dietą, fizinį aktyvumą, demensijos progresas gali labai sulėtėti ar net sustoti. O pats geriausias būdas apsisaugoti nuo demencijos – geras miegas. Nėra kuo didžiuotis, kad miegi penkias valandas per parą. Ilgainiui šią duoklę reiks atiduoti ir tai pasireikš atminties sutrikimo problemomis,“ – sako „Neuromeda“ specialistas.

Kiti sutrikimai vyresniame amžiuje taip pat dažnai koreguojami gyvenimo būdo keitimu. Depresijos atveju dar gali būti įtraukiami SSRI grupės antidepresantai, kurie yra žymiai saugesni nei tokie vaistai kaip „Bromozepam“, „Xanax“. Antidepresantai sumažina žmogaus jautrumą, bet neslopina psichinės funkcijos, žmogus išlieka žvalus. Nuo prieš tai minėtų vaistų žmogus gali būti apsvaigęs, apdujęs, gali atsirasti pusiausvyros sutrikimų.

Psichiatras atkreipia dėmesį, kad antidepresantų bijoti nereiktų. Tam tikros rūšies antidepresantai gali atitolinti demencijos atsiradimą. Kai žmogus vartoja šiuos vaistus, jis jaučiasi ramiau, širdis mažiau reaguoja, sumažėja infarkto, insulto rizika.

Kita svarbi dalis dirbant su psichiniais sutrikimais senatvėje yra nemigos gydymas. Pasak dalies tyrimų, jei žmonės ilgą laiko tarpą gydosi migdomaisiais vaistais („Lorafen“, „Clonazepam“), jų gyvenimo trukmė gali sutrumpėti. Todėl kartais tiesiog sumažinus jautrumą, įtampą dienos metu, žmonėms pagerėja ir miegas – jie gali atsipalaiduoti, jis tampa gilesnis. Atsiradus nemigai svarbiausia, kad ji būtų laiku pastebima ir gydoma.

Didelis gyvenimo tempas kelia vis daugiau iššūkių mūsų psichikai. Dėl to vis dažniau žmonės kreipiasi į psichikos sveikatos profesionalus: psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Nors visi jie dirba su psichine žmogaus sveikata, svarbu atskirti, kada kurio pagalba gali būti tinkamiausia. Apie tai pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Asta Juozaitienė.

Kuo tarpusavyje skiriasi psichologai, psichoterapeutai ir psichiatrai?

Psichologas – tai psichologijos bakalauro ir magistro studijas universitete baigęs asmuo. Priklausomai nuo baigtos magistro studijų programos, psichologai turi konkrečią specializaciją: klinikinis psichologas, sveikatos psichologas ir t.t. Psichologo įgytą kvalifikaciją įrodo bakalauro ir magistro psichologijos studijų diplomai. Psichologas konsultuoja, atlieka diagnostinį asmens vertinimą.

Psichoterapeutas – tai psichologas, gydytojas ar kitas specialistas, kuris po aukštojo mokslo studijų pabaigė ne mažiau kaip trejus metus trunkančias kurios nors psichoterapijos krypties studijas. Tokiu būdu jis tapo psichologu-psichoterapeutu, psichiatru-psichoterapeutu ar kt. Panašiai kaip psichologas, psichoterapeutas gydo pokalbiu, tačiau problemas analizuoja daug giliau negu psichologinių konsultacijų metu, remdamasis konkrečia psichoterapine paradigma (pavyzdžiui, kognityvine-elgesio, egzistencine, psichodinamine ir kt.).

Psichiatras – tai medicinos studijas ir psichiatrijos rezidentūrą baigęs gydytojas. Jis įvertina paciento psichikos būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymo programą, paskiria vaistus psichikos sutrikimams gydyti. Sveikatos įstaigoje dirbantys psichiatrai ir psichologai kartu tarpusavyje bendradarbiauja siekdami efektyviausio gydymo.

Kaip žmogui pačiam įsivertinti, kada į kokį specialistą kreiptis?

Į psichologą galima kreiptis, kai žmogus jaučia poreikį pasikalbėti apie įvairiose gyvenimo srityse kylančius sunkumus, išgyvena psichologinę krizę, vargina emociniai sunkumai, kyla minčių apie savižudybę, patiria bendravimo, santykių sunkumų, turi žalingų įpročių, nori geriau suprasti patį save ir sau padėti.

Kuo medicinos psichologas skirasi nuo tiesiog psichologo?

Medicinos psichologas – tai sveikatos apsaugos sistemoje dirbantis psichologas, baigęs klinikinės psichologijos arba sveikatos psichologijos studijas ir turintis medicinos psichologo spaudo numerį. Tai ne specializacija, o pareigybė. Medicinos psichologas atlieka psichologines konsultacijas tiek žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų, tiek žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, veda psichologines grupes, psichoedukacinius užsiėmimus, relaksacijas, atlieka psichologinį įvertinimą, rašo psichologinio įvertinimo išvadą. Medicinos psichologas neturi teisės diagnozuoti psichikos sutrikimų ar išrašyti psichiką veikiančių vaistų; esant reikalui tai atlikti, rekomenduoja asmeniui kreiptis į psichiatrą. Psichiatras, nustatydamas pacientui psichikos sutrikimo diagnozę ir parinkdamas gydymą vaistais, gali atsižvelgti į išvadą, kurią parašo psichologas, atlikęs asmens psichologinį įvertinimą.

Jei galvoju kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, į kokius veiksnius man reiktų atkreipti dėmesį: pvz., specialisto asmenybė, su kokiomis problemomis dirba, kokios psichoterapinės mokyklos metodus taiko?

Svarbu atkreipti dėmesį į specialisto išsilavinimą, ar yra baigęs tiek psichologijos bakalauro, tiek magistro studijas. Taip pat svarbu, su kokiomis problemomis dirba psichologas, ar galės padėti žmogui, patiriančiam sunkumus. Renkantis psichoterapeutą, svarbu atsižvelgti į tai, kokias psichoterapijos studijas baigęs. Lietuvoje dažniausiai psichoterapeutai taiko kognityvinę elgesio terapiją, psichoanalizę, psichodinaminę ir geštalto terapiją. Tačiau bet kokiu atveju, renkantis psichologą ar psichoterapeutą, svarbu ne tik jo kvalifikacija, kompetencija ir patirtis, bet taip pat reikėtų pasikliauti ir savo nuojauta bei pajautimu.

Kas yra psichologiniai tyrimai ir kokiu tikslu jie atliekami?  

Psichologinio vertinimo metu, remiantis psichologinio įvertinimo metodais, atliekamas paciento psichologinio funkcionavimo ypatumų (asmenybės, emocinių, kognityvinių ir elgesio), psichologinių sunkumų ir galių, psichikos sutrikimų simptomų ir požymių, sveikatos būklę veikiančių veiksnių nustatymas ir rašoma išvada su rekomendacijomis, kaip spręsti paciento psichologines problemas. Psichologinio vertinimo tikslas yra nustatyti asmens galimybes ir poreikius sprendžiant gydymo, konsultavimo ar socialinės pagalbos planavimo uždavinius.

Ar prieš kreipiantis į psichologą, psichoterapeutą reikia kokio specialaus pasiruošimo? 

Ne, jokio papildomo pasiruošimo nereikia.

Nuo kokių dalykų priklauso tai, kiek darbas su psichologu ar psichoterapeutu bus sėkmingas?

Nuo asmens motyvacijos, pastangų, įdėto darbo į terapinį procesą. Labai svarbus ir tvirtas ryšys tarp kliento ir specialisto. Pasitikėjimas, saugumo jausmas, baimės nebuvimas – vieni svarbiausių sėkmingo bendradarbiavimo aspektų.