Psichologės eksperimentas: įsigyti psichotropinių medžiagų moksleiviui – vos keli mygtukų paspaudimai?

2023 spalio 23d.  |  monika

Neseniai nuvilnijus istorijai apie jaunuolį, prekiavusį psichotropinėmis medžiagomis nepilnamečiams, su vaikų ir paauglių priklausomybėmis daugiausia dirbanti psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Simona Cimbalistaitė atliko eksperimentą, ar paaugliams lengva įsigyti psichotropinių medžiagų. Eksperimentą ji atliko internetu ir buvo šokiruota: deja, tam pakanka kelių mygtukų paspaudimų.

Papasakokite plačiau apie eksperimentą: kaip kilo mintis jį atlikti, kaip viskas vyko?

Mano eksperimentas neatsirado šiaip sau. Domėtis narkotinių medžiagų prieinamumu mane pastūmėjo mano darbo specifika. Šiuo metu daugiausiai dirbu su vaikų ir paauglių priklausomybėmis, tad ne išimtis, jog turiu domėtis. Tarkim, narkotinių medžiagų prieinamumu, paplitimu įvairiose amžiaus grupėse, rūšimis, veikimo mechanizmu ir t. t. Vis dažniau girdžiu iš vaikų „taigi juk taip lengva įsigyti narkotikų“. Taip vedina profesinio intereso pati pradėjau domėtis, kokiais būdais jie yra taip „lengvai“ gaunami.

Tiesą sakant, vaikai patys man ir papasakojo apie platformą viename socialinių tinklų ir nurodė grupės pavadinimą, kurioje kelių mygtukų paspaudimu gali būti gaunamos narkotinės medžiagos, antidepresantų grupės vaistai. Smalsumo vedima pabandžiau atlikti veiksmus, jog įsitikinčiau lengvu narkotinių medžiagų pasiekiamumu, ir iš tikrųjų – buvau šokiruota. Viskas labai paprasta: paspaudus kelis mygtukus atsiranda nemažas sąrašas narkotinių medžiagų su nurodytu kiekiu gramais, taip pat kaina.

Pasirinkus norimą narkotinę medžiagą yra nuosekliai prašoma atlikti tolimesnius veiksmus, tokius kaip adreso arba rajono nurodymas, atsiskaitymas. Kadangi pati šių medžiagų nesiekiau įsigyti ir tolimesnių veiksmų neatlikau, pasiteiravau vaikų, kaip atrodo prekės atsiėmimas. Asmenys, kurie vyksta perduoti narkotinių medžiagų, atsiunčia filmuotą video medžiagą, kurioje matosi 360 laipsnių vaizdas, apytikslė lokacija, galimai su kažkokia užuomina, kur ieškoti pirkinio. Teko girdėti, kad informacija vėliau ištrinama, tačiau šios informacijos negaliu patvirtinti arba paneigti.

Buvau nustebusi, kad taip lengvai yra gaunami narkotikai – kokios 5 minutės ir viskas. Mano žiniomis, policija jau tikrina šį narkotinių medžiagų tiekimo kanalą, tad belieka tikėtis, jog ši veikla bus kuo greičiau nutraukta.

Ar esate daugiau atlikusi panašių eksperimentų?

Ne, tikrai nesu atlikusi nieko panašaus, šis buvo pirmas ir, kol kas, paskutinis. Buvo labai įdomu, ir netgi sakyčiau nejauku – galvojau, kad iš šono tik kas nors nepamatytų, jog psichologė internetu narkotines medžiagas apžiūrinėja.

Kaip vertinate neseniai nuskambėjusią istoriją, kai jaunas vaikinas prekiavo psichotropinėmis medžiagomis nepilnamečiams tiesiog kioskelyje?

Labai gaila, kad toks jaunas žmogus priėmė netinkamus sprendimus, dėl kurių dabar gresia baisios pasekmės. Kaip specialistė labai noriu tikėti, jog nors vienas vaikas ar paauglys, pamatęs tokias pasekmes, tokią istoriją, susimąstys apie savo veiksmus tinkamu laiku ir pasidarys tam tikras išvadas dėl savo elgesio, sustos ir paprašys pagalbos.

Sakykite, iš profesinės pusės, ar prieinamumas lemia, ir kiek lemia, kad paaugliai ryžtasi pabandyti psichotropinių medžiagų?

Manau, kad prieinamumas tikrai lemia psichotropinių medžiagų pabandymo tikimybę. Galbūt galima išvesti metaforą su baigiamaisiais mokyklos egzaminų rezultatais. Gavus puikius rezultatus didėja tikimybė, jog turint aukštą konkursinį balą bus pasiekiama norima studijuoti studijų kryptis. Tačiau tai, ką norim pasirinkti, nulemia labai daug ir kitų dalykų – asmenybės savybės, interesai, gabumai, kitų žmonių įtaka ir kita.

Prieinamumas atveria galimybes pasirinkti, kaip elgtis toliau. Na, o tokie veiksniai kaip tėvų auklėjimas, jau minėtos asmeninės savybės, psichologiniai sunkumai, socialinė įtaka, ankstesnė patirtis besielgiant rizikingai – lemia, ką man daryti su prieinamumu, ir kaip aš pasielgsiu tai žinodamas.

Sakyčiau, jog minėti pastarieji faktoriai atlieka labai svarbų vaidmenį tam, jog paaugliai ryžtųsi pabandyti psichotropinių medžiagų arba atsispirtų.

Kiek iš tiesų lemia tėvų auklėjimas, kiek – mokyklos aplinka? Juk kai kurie jaunuoliai ir labai prieinamoje aplinkoje nebando ar bent jau nevartoja, o kiti patys eina kryžiaus kelius, kad gautų.

Tėvų auklėjimas, turbūt, yra pamatas, kuris padeda formuotis vaiko charakteriui, asmenybei. Vis tik labai panašiai galima būtų sakyti ir apie mokyklos aplinką, kurią formuoja mokytojai, kiti specialistai, klasės draugai. Kaip jau anksčiau minėjau, tai, kad jaunuoliai nevartoja, nors gali lengvai įsigyti narkotinių medžiagų, gali lemti ne vienas faktorius. Pavyzdžiui, šeimos narių formuojama nuomonė apie narkotines medžiagas, apie jų fizinę, psichologinę žalą.

Kitas svarbus psichologinis veiksnys yra aukšta paauglio savivertė, kuri nulemia didesnį psichologinį atsparumą, geresnę emocijų raišką. Labai neretai esant žemai savivertei psichotropinių medžiagų vartojimas pasirenkamas kaip emocinė išraiška, nemalonių emocijų slopinimo būdas. Svarbus ir švietimas – tinkamai pateikta medžiaga apie pavojų, poveikį sveikatai. Deja, bet asmeninė patirtis taip pat yra vienas iš dažnai pasitaikančių faktorių renkantis nevartoti psichotropinių medžiagų, tarkim, kai paauglys jau buvo apsinuodijęs. Tai gali padėti suprasti pasekmes, kurios padeda priimti sprendimą daugiau nebevartoti.

Vėlgi, tie patys faktoriai gali ir nepadėti, jeigu šeimoje itin griežtas auklėjimo stilius, nėra šviečiama apie narkotinių medžiagų žalą. Mažai palaikanti aplinka apskritai turi didelę reikšmę vartojimui, kaip ir vartojantys draugai, kurie formuoja teigiamą nuomonę apie narkotines medžiagas. Tikimybę paaugliui vartoti psichotropines medžiagas didina ir priklausomybių turintys šeimos nariai. Vaikai ir paaugliai juk stebi savo tėvų elgesį – tėvų elgesys formuoja nuostatas apie normas. Faktas, kai bent vienas iš tėvų yra priklausomas nuo narkotinių ar kitų medžiagų, didina tikimybę atsirasti konfliktams, nestabilumams šeimoje, o tai savo ruožtu paaugliui sukelia emocinį diskomfortą, kurį siekiama sušvelninti pasirenkant psichotropines medžiagas.

Kokias išvadas pati pasidarėte iš šio savo eksperimento?

Pirma kilusi mintis – kodėl vaikai nebejaučia baimės jausmo? Jie drąsiai prekiauja, drąsiai patys perka, net nestabtelėdami minutei susimąstyti, ar elgiuosi teisingai, ar dėl to nepakenksiu sau, kitam. Gal labiau kilo klausimas nei išvada.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti ir kam ji skirta – tėvams, mokytojams, o gal paaugliams?

Tiek tėvams, tiek mokytojams noriu pasakyti, kad pastebėję pasikeitusį vaiko elgesį – pasikeitusi įprastinė veikla, pažymiai, emocinė būsena, miego ir valgymo įpročiai – būtina pasikalbėti su juo apie pasikeitimus, išreiškiant susirūpinimą. Net ir jausdami nerimą dėl pasikeitusio elgesio, aiškindamiesi, kodėl pasikeitė jo įprastas elgesys, stenkitės išlikti empatiški ir supratingi. Taip pat svarbu pasikalbėti apie taisykles, taikomas namuose, pasekmes, pasiūlyti paramą.

Jeigu nežinote, nuo ko pradėti, ir kaip geriau pasielgti, kreipkitės į specialistą, kuris gali padėti susidaryti planą, padėsiantį atpažinti ankstyvuosius vartojimo simptomus, ir tai, kaip toliau padėti savo vaikui ar mokiniui. Tinkama suaugusiųjų reakcija yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tolesnį vaiko kelią. Praradus ryšį su juo pasekmės gali būti labai liūdnos, o susikūrus – visa tai gali būti tik etapu, kuris greitai praeis.

Pogimdyvinė depresija: nuovargis, liūdesys ir baimė vietoj laukto džiaugsmo

žymės: ,

2023 spalio 9d.  |  monika

Į pasaulį atėjo naujas žmogus. Pavargusi, bet laiminga, besišypsanti mama, džiaugsmu švytintis tėtis, būrys močiučių ir senelių, besiūlančių savo pagalbą, su patarimais ir dovanomis subėgusios draugės. Toks šeimos, susilaukusios kūdikio, stereotipas gyvena mūsų galvose. O tikrovė dažnai kitokia. Nesibaigiantis mamos nuovargis, liūdesys, baimė, patiriama vienatvė ir galų gale konstatuota pogmdyvinė depresija. Apie ją pasakoja psichikos sveikatos centro  „Neuromeda“ medicinos psichologė-kandidatė psichoterapeutė Aušra Jakavičienė.

10-15 proc. moterų patiria pogimdyvinę depresiją

„Pogimdyvinė depresija pasireiškia apie 10-15 proc. moterų pogimdyviniu laikotarpiu, t.y. maždaug vienai iš aštuonių moterų“, – teigia psichikos sveikatos specialistė. Ji atkreipia dėmesį į pozityvią tendenciją – vis daugiau moterų pagalbos kreipiasi į specialistus. Dažnai psichologo ar psichoterapeuto pagalbos ieškoti nukreipia šeimos gydytojai. Taip pat pagalbos kreipiasi socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai, kurie teikia pagalbą socialinių įgūdžių stokojančioms mamoms. Deja, daugelis moterų į specialistus kreipiasi tik depresijai gerokai pažengus.

Psichologė pastebi, kad depresijos simptomus vis dažniau patiria išsilavinusios, emancipuotos, veiklios motinos. Tikėtina, kad tokioms moterims yra nelengva pripažinti savo sunkumus. Jos patiria nusivylimą savimi, net įvardija, kad nesupranta, kaip tai atsitiko, juk ne su tokiais sunkumais yra susitvarkiusios.

Kas išduoda pogimdyvinę depresiją

Kaip vieną iš pogimdyvinės depresijos simptomų A. Jakavičienė įvardija nepraeinantį liūdesį. Mama patiria nuotaikos svyravimus, verksmingumą, nerimą, netgi paniką.

Sutrinka miegas ir mityba. Nuolatos jaučiamas miego trūkumas. Moteris visai nenori valgyti arba visą laiką jaučiasi alkana. Dažnai ji tiesiog neturi laiko pavalgyti. O besaikis valgymas virsta papildomais kilogramais, dėl ko jaučiasi negraži ir nepatenkinta savimi.

Mama netgi gali pradėti pykti ant vaiko, o tai kelia ir kaltės jausmą, kad nepakankamai myli savo vaiką, negali juo pasirūpinti.  Taip pradeda save nuvertinti ir vis mažiau geba džiaugtis augančiu vaiku.

Depresija – įvairiausių aplinkybių padarinys

„Neoromedos“ psichologės-psichoterapeutės teigimu, nėra tiksliai įvardytų pogimdyvinės depresijos priežasčių. Kai kurie autoriai svarbiausia priežastimi laiko hormonų pusiausvyros sutrikimą. Svarbus veiksnys – poilsio stoka, nuolatinis nuovargis ir miego trūkumas.

Daug lemia stresą keliantys veiksniai, ypač patirtas fizinis ar psichologinis smurtas artimoje aplinkoje. Svarbu, ar nėštumas buvo lauktas, kaip praėjo gimdymas.

Negalima atmesti ir socialinių veiksnių. Mamos gyvenimas tampa siauras ir apribotas. Ypač sunku su tokiu apribojimu susitaikyti veiklioms moterims. Prieš gimdymą jos užsiėmė visuomenine veikla, dabar jų veikla yra buitis, rūpinimasis vaiku. Šeimos nariai dažnai nesupranta, ko mama yra liūdna ir nelaiminga, neįvertina jos veiklos namuose.

Santykiai šeimoje irgi turi įtakos. Vyras dažnai nepatenkintas dėl neskiriamo dėmesio jam, o moteris pradeda pykti ir liūdėti dėl per menkos pagalbos jai. Jei šeimoje yra daugiau vaikų, mama nerimauja, kad per mažai dėmesio skiria jiems. Ypač mamoms perfekcionistėms sunku viską suderinti.

Kartais moters savivertę menkina ir jaudinimasis, kad dėl po gimdymo pasikeitusių kūno formų ji darosi negraži, nepatraukli savo vyrui.

Ką gali artimieji

„Pirmiausia, visi šeimos nariai turi prisiimti atsakomybę už naują gyvybę. Vaikas yra ne vienos mamos ir ne ji viena turi būti atsakinga“, – akcentuoja A. Jakavičienė.

Ypatingas šiuo laikotarpiu vaiko tėvo vaidmuo. Jis turi apglėbti motiną ir vaiką savo rūpesčiu, dėmesiu, pagalba. Sveikintinas dalykas Lietuvoje tėvystės atostogos, kurias gauna tėvas gimus kūdikiui. Kol motina susipažins su vaiku, pripras prie naujos rutinos, jai neturėtų rūpėti kitų šeimoje augančių vaikų pamokų ruoša, būreliai, maisto gaminimas ar kiti ruošos darbai.

Visi artimieji turi ne tik užtikrinti mamai ramybę, miegą ir maistą, bet ir palaikyti ją emociškai. Svarbu, kad namiškiai pagirtų, įvertintų jos atliekamą darbą, primintų, kad ji turi pailsėti. Būtina išklausyti, skatinti kalbėti apie savo emocinę būklę. Net jei ne viskas puikiai sekasi, negalima priekaištauti, lyginti su kitomis mamomis.

Pagaliau šalia esantys šeimos nariai tikrai geriau ir greičiau gali pastebėti ir blogėjančią mamos psichologinę sveikatą. Svarbu nenuvertinti ir nekritikuoti mamos savijautos, o paskatinti, padrąsinti kreiptis, o kartais ir palydėti į gydymo įstaigą.

Kaip padėti pačiai sau

„Neuromeda“ specialistės nuomone, ypač svarbu kalbėtis. Būtina kalbėtis apie tai, kaip jautiesi, kokie sunkumai slegia. Kalbėtis galima su šeima, su drauge, su psichoterapeutu, pagaliau, jei nepasitiki pažįstamais, yra psichologinės pagalbos telefonų.

Psichologė pataria stengtis bendrauti su kitomis mamomis: „Jei nepažįstate, visada galima susipažinti išėjus pasivaikščioti su vaiku. Kai sužinosite, kad ir kitos mamos patiria panašių sunkumų, pasijusite žymiai geriau.“

Neturėdamos galimybių sulaukti pagalbos iš artimos aplinkos moterys gali kreiptis į moterų krizių centrus. Šiuose centruose dirba socialiniai darbuotojai, psichologai. Specialistai ne tik užtikrina motinos ir vaiko saugumą, bet ir padeda jaunoms ar krizės ištiktoms mamoms kasdieninėje ruošoje, įgūdžių ugdyme.

Pogimdyviniam laikotarpiui reikia ruoštis iš anksto

  1. Jakavičienė pataria savo sveikata pradėti rūpintis dar besilaukiant. Pastaruoju metu galima rasti patrauklių mokymų ar kursų besilaukiančioms šeimoms, kuriuose galima susipažinti su tėvystės įgūdžiais, sužinoti, ko tikėtis gimdymo metu ir po jo. Tokius mokymus organizuoja bendruomeniniai šeimos namai, švietimo pagalbos tarnybos.

Šių mokymų metu mamos sužino, kokių sunkumų, vaikui gimus, kyla daugeliui. Toks žinojimas ramina, todėl vėliau kils mažiau sumaišties, abejonių.

Daugelis mamų dar besilaukdamos lanko ginekologo pamokėles, treniruotes baseinuose. Tai gera proga susipažinti ir užmegzti naujus santykius, kurie išlieka ir po gimdymo. Pasikeitusios kontaktais mamos turi galimybę ir po gimdymo bendrauti, pasitarti, pastiprinti viena kitą, pasidalinti patirtimi.

Specialisto pagalba

Susirgus motinai pogimdyvine depresija taikoma psichoterapija, o esant sunkiai ar vidutinio sunkumo depresijai gali būti skiriamas ir medikamentinis gydymas. Dažnai taikomi abu gydymo būdai kartu.

„Psichoterapija – puikus gydymo metodas, nes motina, atėjusi pas psichoterapeutą ar psichologą, gali nuoširdžiai pasikalbėti apie savo sunkumus, nebijodama, kad sulauks kritikos ar nuvertinimo“, – sako A. Jakavičienė.

Dažna mama bijo medikamentinio gydymo, nes maitina kūdikį ir nerimauja, kad vaistai pakenks vaikeliui. Vis dėlto gydytoju reikėtų pasitikėti. Psichologė-psichoterapeutė akcentuoja, kad visų moterų savijauta pagerėja po psichoterapijos, medikamentinio gydymo ir laikantis visų rekomendacijų.

„Svarbiausias dalykas, kurį noriu įvardinti, būkime pastabūs, atidūs ir neabejingi motinai, kuri atlieka patį svarbiausią darbą žemėje – augina žmogų“, – primena psichikos sveikatos centro  „Neuromeda“ medicinos psichologė-kandidatė psichoterapeutė A. Jakavičienė.