Bendravimo mokyklėlė

Genai ir tėvų pavyzdys lemia, ar vaikas mokės bendrauti.
Sunku nepastebėti, o ir mokytojai teigia, kad šiais laikais po truputį nykstant kiemo subkultūrai, kai kiemo draugai spontaniškai įsitraukia į bendrą veiklą, vaikai nebemoka bendrauti. Kaip išmokyti vaikus bendravimo, kuris bus būtinas pradėjus lankyti mokyklą, kai nori nenori teks susidurti su bendraamžiais, turinčiais skirtingus polinkius, norus, skirtingas bendravimo šeimoje tradicijas? Kaip išvengti konfliktų ir susirasti draugų?Kalbamės su vaikų psichologe Elena Mickevičiene.

Pirmiausia pradėkime nuo sąvokos „mokėti bendrauti“. Ar ši savybė yra įgimta, ar to reikia mokytis?
Kiekvienas kūdikėlis elgiasi taip, tarsi jau suprastų pagrindines bendravimo taisykles: atkreipia dėmesį į pašnekovą, stengiasi sekti mamos balsą, klausosi, jei mama kalbina, stengiasi atsakyti tuo pačiu, esant skirtingoms situacijoms, veiduke atsispindi kitokios emocijos. Ar vaikas bus draugiškas, socialus, ar labai konfliktiškas, iš dalies priklauso nuo genų. K. P. Harden teigimu, asmeninės savybės persiduoda per genus, pavyzdžiui, dėl tėvų polinkio pyktis gali būti kalti genai, susiję su asocialaus elgesio aspektais, tokiais kaip polinkis rizikuoti ir ieškoti aštrių pojūčių. Kai tėvai šiuos genus perduoda savo vaikams, padidėja tikimybė, kad jie panašiai elgsis. Kita vertus, vaiko bendravimo įgūdžiai yra labai susiję su tėvų elgesio charakteristikomis. Jei tėvai nuoširdūs, draugiški, puikiai sprendžia iškilusias problemas, paaiškina vaikams, koks elgesys yra socialiai priimtinas, tai ir jų atžala, tikėtina, puikiai sutars su savo bendraamžiais.

Teko skaityti sunerimusios mamos mintis: Su mano vaiku niekas iš bendraamžių nebendrauja, kieme neturi draugų… Bijau, kad tai gali turėti įtakos jo ateičiai…
Pirmiausia, įdomu, kokio amžiaus tas vaikas. Jei dar visai mažas, mamai reikėtų pasistengti kuo dažniau jį nuvesti pabūti su bendraamžiais, lankyti įvairius būrelius, galbūt darželį. Jei tai nepadeda, reikėtų pasitarti su psichologu, galbūt jis turi bendravimo sunkumų, labai nepasitiki savimi, yra nesaugus ir kupinas baimių. Nereikėtų laukti, nes iš tiesų, vaikystė turi būti smagus metas, kupinas džiugesio, draugų, žaidimų. Jei jis nuo mažumės jausis atstumtas ir neįdomus, vienišas ir nereikalingas, tuomet jis susilauks daug gyvenime sunkių akimirkų, kurias skaudžiai išgyvens.

Vaikams bendraujant, konfliktai neišvengiami. Jei vaikai ėmė kivirčytis, ar galima laukti, kol susitars patys?
Jei tarp vaikų įsivyravo konfliktas, derėtų palaukti. Taip jie mokosi patys spręsti iškilusius sunkumus, lavina bendradarbiavimo įgūdžius, mokosi pakovoti už save arba nusileisti. Dažniausiai jiems patiems pavyksta išsiaiškinti. Žinoma, svarbu, kad konfliktas neperaugtų į muštynes, kad nenukentėtų nei vaikai, nei žaislai.
Vaikai visko mokosi stebėdami suaugusiuosius, šeimos narius, vartydami knygeles, žaisdami, matydami per televizijos laidas ar kompiuterinius žaidimus. Kai kurie tėvai puikiai prisiderina, ir kartu žiūrėdami filmus tinkamą elgesį pabrėžia, o netinkamą aptaria ir paaiškina, kas negerai. Kiti tėvai žaidžia vaidmenų žaidimus, kartu sprendžia kylančius konfliktus. Galima organizuoti ir šeimos susirinkimus, kur kalbamasi apie visų šeimos narių patinkanti ir netinkamą elgesį. Čia svarbu pradėti nuo suaugusiųjų, kad vaiko elgesys netaptų nuolat analizuojamas.

Vaikas nori žaislo, kurį turi draugas. Aišku, žaislą teks grąžinti, bet koks sprendimas padėtų nesukelti konflikto?
Kiekvienoje situacijoje su skirtingu vaiku veikia skirtingi būdai. Tėvai geriausiai juos išmano, nes geriausiai pažįsta savo vaikus. Patartina tik viena, nežadėti nupirkti tokio pačio žaislo. Juk pažadus tesėti būtina. Vaikai pažadų neužmiršta! Vaikai labai greitai perpranta savo tėvelius: jei vieną kartą nupirko, tai gali ir kitus kartus pasistengti nupirkti. Manau, tinkamiausia būtų nukreipti dėmesį kitur. Tačiau, kaip minėjau, čia reikia duoti laisvę tėvų išradingumui. Tik visuomet reikia prisiminti, ar pažadas bus ištesėtas!

Vaikai mėgsta mėgdžioti. Pavyzdžiui, vienas vaikas elgiasi netinkamai, kitas ima elgtis taip pat, nors ir žino kad negerai…
Viskas priklauso nuo netinkamo elgesio. Jei elgesys nesukelia didelių problemų aplinkiniams ir vaikui, kartais galima atleisti vadeles ir leisti padūkti. Juk vaikas kiekvieną minutę negali elgtis vien taip, kaip mums atrodo tinkama. Jei elgesys iš tiesų yra labai nepriimtinas, visada reikia jį nutraukti ir pasiūlyti ką nors įdomesnio ir priimtinesnio.

Nors gali susidaryti iliuzija, kad vaikai bendrauja, pvz., sėdėdami vienoje smėlio dėžėje, bet kiekvienas žaidžia su žaislu. Ar verta bandyti mokyti žaisti kartu?
Jei jau vaikai puikiai jaučiasi, kodėl reikėtų kištis? Manau, tai laikas, kai mama gali pailsėti, paskaityti knygą ar pasikalbėti su kito vaiko mamyte. Vaikų žaidimai labai priklauso nuo jų amžiaus. Kai jie mažyliai, jaunesni nei 3 metų, jiems gerai taip, kaip yra. Žinoma aš kalbu apie tas situacijas, kai jie nesipeša, o gražiai sugyvena.

Jei vaikas stengiasi vadovauti kitiems, ar reikia tą slopinti? Kaip atskirti lyderystę  nuo komandavimo?
Labai paprasta. Jei vaikas turi daug draugų, yra mėgstamas ir labai dažnai nepakliūna į konfliktus, tuomet jūsų vaikas yra draugiškas ir gali tapti puikiu lyderiu. Jei vaikas nuolat nurodinėja, kaip kitiems elgtis, nenusileidžia, neturi draugų ir nuolat susipeša, būna dažnai atstumtas, vadinasi, jis turi bendravimo sunkumų.

Menkinamas požiūris į kitus – tėvų kaltė?
Manau, kad didele dalimi prisideda šeima. Jei vaikas nesusiduria šeimoje su patyčiomis, kitų menkinimu, smurtu, tai kaip vaikas gali to išmokti? Nebent jis papuola į netinkamą aplinką, bendrauja su netinkamos reputacijos asmenimis. Pasitelksiu pavyzdį, kuris dažnai pasitaiko praktikoje. Tėvai grupės arba klasės auklėtojus, kai kuriuos vaikus neigiamai vertina, kartais ir sumenkina savo vaikų akivaizdoje. Vaikas viską girdi, ir taip formuojasi jo požiūris į kitą asmenį. Kitą dieną vaikas nuėjęs į klasę atitinkamai su jais kalbės ir elgsis. Jei tėvams svarbu, kad vaikas teisingai vertintų kitus, o ne menkintų, tuomet vaikams turi išaiškinti, kaip tai atskirti. Reikia, kad vaikas suprastų, kad yra daug šeimų, kur gyvenama pagal kitokias vertybes, tradicijas, jog yra vaikų iš nepasiturinčių šeimų, kad yra žmonių su negale ir t.t.

Vienturtis, augdamas šeimoje vienas, labiau įpranta būti su suaugusiais. Ar jam sunku išmokti bendrauti?
Viskas priklauso nuo šeimos charakteristikos. Kartais vienturčiai vaikai būna labiau mėgstami nei iš daugiavaikės šeimos. Galbūt kartais jam bus sunkiau prisiderinti, dalytis, palaukti ir t.t., tačiau viskas priklausys nuo šeimos ir jo aplinkos.

Vis dažniau vaikų darželius pakeičia močiutės ar auklės. Jei vaikas nelanko darželio, ar galima tokį bendravimą kaip nors kompensuoti?
Žinoma! Juk dabar yra tiek daug būrelių, pamokėlių, užsiėmimų. Yra puikūs parkai, kuriuose visą dieną gali sutikti vaikų su auklėmis ar močiutėmis. Tik nereikia pamiršti, kad ikimokyklinukams labai svarbu žaidimai su bendraamžiais, rutina, saugumas ir ne per didelis užimtumas. Yra keletas blogybių, kai auklės ar močiutės stengiasi labai vaikus prižiūrėti, perdėtai saugo nuo pavojų, tuomet vaikas gali tapti ne toks savarankiškas ir ne toks drąsus, koks galėtų būti.
Manau, kad iki trejų metų vaikučiui labai gerai namuose su tėveliais arba aukle, turėti kelis užsiėmimus kartu su artimuoju, kad pabūtų šalia kitų vaikų ir suaugusiųjų. Daugiau naujos veiklos išbandyti namuose – kuo daugiau lavini įvairius jutimus, tuo greičiau vaikas tobulėja, taip greičiau susipažįsta su pasauliu. 3 metų ir vyresni vaikai daug naudos gauna darželiuose. Ten susitinka su bendraamžiais, daug laiko žaidžia ir išgyvena įvairius vaidmenis ir jausmus, išmoksta spręsti konfliktus, nesutarimus, prisiderina prie dienotvarkės, laikosi disciplinos, vyksta socializacija.
Jei šeimoje yra bendraujama, kalbamasi, žaidžiama, vaikai mato tėvų bendravimą su aplinkiniais, o patys vaikai turi galimybę pažaisti su savo bendraamžiais, manau viskas bus gerai. Būkite ramūs.

Parengė Gražina Petružytė