Ar galime leisti vyresniojo amžiaus žmogui būti liūdnam?

Keli faktai apie vyresniojo amžiaus žmonių depresiją ir jos gydymą.

Įvertinus tai, kad 2014 metai paskelbti pagyvenusių žmonių metais, tikslinga pakalbėti apie pagyvenusių žmonių sveikatą. Šis straipsnis skirtas pakankamai aktualiai ir skausmingai depresijos ir savižudybių vyresniame amžiuje temai.

Depresijos dažnumas tarp 65 metų ir vyresnio amžiaus asmenų yra apie 3 procentus, tuo tarpu tarp 85 metų ir vyresnių asmenų jau siekia 14 procentų. Jei 70 metų ar vyresnis asmuo yra dar ir nesavarankiškas bei prižiūrimas/slaugomas namuose, depresijos dažnumas išauga iki 19proc. Gydymą, tačiau, gauna nedidelis procentas tokių asmenų. Kodėl? Atsakymai gali būti keli:

  • Dažnai vyresniame amžiuje pasireiškia netipiški depresijos simptomai, kas veda prie to, kad depresija tiesiog neatpažįstama;
  • Depresijos simptomai savotiškai „persidengia“ su somatinių ligų simptomais, todėl galvojama, kad žmogus yra irzlus, nerimastingas ar liūdnas dėl to, kad jis serga sunkia liga, jam skauda ir panašiai;
  • Vyresniojo amžiaus žmonės dažnai sunkiai kalba apie emocines problemas;
    Profesionalai dažnai nepastebi depresijos simptomų dėl savo pačių klaidingų nuostatų apie senėjimą. Suprasti tai yra labai svarbu, nes tai susiję ne tik su specialistų, bet ir su artimų žmonių išankstinėmis nuostatomis apie tai, koks turi būti vyresnio amžiaus žmogus (t.y. jis gali būti liūdnas).

Depresijos atpažinimas vyresniame amžiuje tokiu atveju tampa nemenku iššūkiu tiems, kurie pirmieji susiduria su kenčiančiu žmogumi, dažnai tai yra šeimos gydytojai. Toliau norėčiau trumpai apžvelgti depresijos vyresniame amžiuje ypatumus.
Visų pirma reikia paminėti, kad depresinis sutrikimas tarp vyresniojo amžiaus žmonių yra tas pats depresinis sutrikimas, kaip ir bet kuriame amžiuje. Vyrauja neteisinga nuostata, kad sunku atskirti depresinį sutrikimą vyresniame amžiuje nuo normalaus senėjimo. Gali būti, kad senėjimas gali kiek išryškinti vienus depresijos požymius ir prislopinti kitus.

Pagrindiniai depresijos simptomai:

  1. Pažeminta nuotaika bent jau dvi savaites.
  2. Interesų ir malonumo jausmo praradimas, atliekant įprastinę veiklą.
  3. Energijos stoka, augantis silpnumas.
  4. Pasitikėjimo stoka, žema savivertė.
  5. Neadekvatus ir perdėtas kaltės jausmas.
  6. Mintys apie mirtį, mintys apie savižudybę ar savižudiškas elgesys.
  7. Sumažėjęs gebėjimas susikoncentruoti.
  8. Psichomotorinio aktyvumo pokyčiai.
  9. Miego sutrikimai.
  10. Apetito pokyčiai ir atitinkamas svorio kitimas.

Šie simptomai yra būdingi depresijai, nepriklausomai nuo to, kokiame amžiuje jie atsiranda. Vis dėlto į  kai kuriuos vyresniojo amžiaus žmonių depresijos ypatumus reikėtų atkreipti dėmesį. Visų pirma, vyresniojo amžiaus žmonės rečiau skundžiasi liūdesiu, negu jaunesni depresiją kenčiantys asmenys. Labai dažnai jie išsako daug nusiskundimų fizine sveikata ir yra perdėtai ja susirūpinę. Tokie žmonės dažnai atžymi subjektyvų atminties pablogėjimą; tai ypač būdinga 65 – 75 metų amžiaus pacientams. Įdomu tai, kad vyresniame amžiuje, ypač esant nusiskundimams atminties pablogėjimu, dažnai pagalvojama apie demenciją (silpnaprotystę), tačiau palyginti retai apie depresiją, kai tuo tarpu maždaug 20 procentų tokių asmenų randama būtent depresija. Dar vienas ypatumas – kartais depresijos simptomai tarsi „pasislepia“ už nerimo simptomų, kurie labai būdingi, esant vyresniojo amžiaus depresijai.

Kokios priežastys lemia depresijos atsiradimą vyresniame amžiuje? Depresiją vyresniame amžiuje dažniausiai sukelia ne vienas konkretus faktorius, o jų derinys. Apibendrintai galima pateikti tokias priežastis depresiniam sutrikimui vyresniame amžiuje atsirasti:

  1. Genetinis polinkis.
  2. Moterims depresiniai simptomai atsiranda dažniau.
  3. Anksčiau buvęs depresinis sutrikimas/sutrikimai.
  4. Šeimyninė padėtis: našliai ir išsiskyrę asmenys pasižymi didesne rizika susirgti depresiniu sutrikimu.
  5. Neuroendokrininiai pokyčiai.
  6. Gretutinės somatinės ligos.
  7. Sisteminės ligos (pvz. sisteminė vilkligė, reumatoidinis poliartritas ir t.t.).
  8. Piktnaudžiavimas alkoholiu.

Labai svarbūs yra stresą sukeliantys veiksniai, tokie kaip artimo žmogaus mirtis ar kitoks išsikyrimas su juo, konfliktai šeimoje, finansiniai sunkumai, namų praradimas arba išvykimas gyventi pas vaikus ar į globos įstaigą, neįgalumas, darbinės veiklos pabaiga ir t.t.
Kalbant apie depresinius sutrikimus vyresniame amžiuje visada reikia atsiminti, kad yra visa eilė gretutinių ligų, kuriomis serga vyresniojo amžiaus žmonės, ir kartu visa eilė jų vartojamų medikamentų. Kai kurie jų gali pasunkinti depresijos simptomus, pvz. metoprololis, klonidinas, kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas), digoksinas, steroidiniai preparatai, indometacinas ir kt. Kreipiantis pagalbos pas psichiatrą pageidautina pateikti kaip galima daugiau informacijos apie patiriamas ligas bei naudojamą gydymą (pvz. išrašai iš medicininės dokumentacijos, kompensuojamų receptų pasas ir kt.).

Savižudybės vyresniame amžiuje. Savižudybė dažnai yra depresinės būsenos kulminacija.
Kai kurie autoriai nurodo tokį savižudiškų minčių bei poelgių vyresniame amžiuje dažnumą:

  • 15 proc. vyresnių, nei 65 metai amžiaus žmonių mano, kad neverta gyventi;
  • 3 – 5 proc. norėtų būti mirę;
  • 1 – 2 proc. turi minčių apie savižudybę;
  • 0,5 proc. yra planavę savižudybę ar jai ruošėsi.

Kuo pasižymi savižudiški bandymai vyresniame amžiuje?
Ypatumai yra keli:

  • Jie labiau apgalvoti ir mažiau impulsyvūs;
  • Metodai, kuriuos naudoja vyresnio amžiaus žmonės, yra letališkesni, jie dažniau veda į mirtį;
  • Išgyvenimas, atliekant savižudybę, yra dažniausiai atsitiktinis;
  • Asmenys, kurie žudosi vyresniame amžiuje, dažniausiai tai daro pirmą kartą.

Šie savižudybių vyresniame amžiuje ypatumai yra labai svarbūs; juos turėtų įvertinti tiek specialistai, tiek tokių žmonių artimieji. Jei jauname amžiuje savižudybės būdai yra mažiau drastiški ir rečiau turi mirtinas pasekmes, vyresniojo amžiaus žmonės žudosi labiau „užtikrintai“, t.y. jau pirmas kartas baigiasi mirtimi. Tai apsprendžia gerai apgalvotai pasirinktas būdas, kas atsispindi dažniausiame žudimosi būdų pasirinkime: pasikorimas ir nusišovimas yra tie žudimosi metodai, kurie dažnai nesuteikia galimybių būti išgelbėtiems.
Kokie faktoriai sąlygoja savižudiškus bandymus vyresniame amžiuje? Tai ir sumažėję psichologiniai resursai, apriboti socialiniai kontaktai, somatinės ligos, ypač esant lėtiniam skausmui, neįgalumas bei psichiatriniai sutrikimai, ypač depresija, apie kurią jau kalbėta aukščiau. Reikėtų atkreipti dėmesį į su gyvenimo pasikeitimais susijusius veiksnius, tokius kaip gyvenimo partnerio praradimas ar pasitraukimas iš darbinės veiklos. Abiejų lyčių atstovams savižudybės prasme pavojingiausias laikotarpis yra pirmieji metai po partnerio mirties, tačiau vėliau situacija keičiasi: per artimiausius penkis metus vyrų savižudiški bandymai išlieka dažnesni, negu moterų, netekusių savo partnerių.

Depresinių sutrikimų vyresniame amžiuje gydymas.  Svarbūs dalykai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:

  1. Reikia siekti visų depresinių simptomų remisijos. Jei dalis depresinių simptomų lieka, tai gali vesti prie lėtinės depresijos atsiradimo.
  2. Įvertinti galimos savižudybės riziką ir užkirsti jai kelią.
  3. Padėti pacientu pasiekti gerą funkcionavimą – tiek fizinį, tiek psichinį, tiek socialinį.
  4. Gydyti asmenį kaip visumą, įvertinant fizinę sveikatą, mitybą, sumažėjusį mobilumą ir tam tikrus kontekstinius dalykus, tokius kaip sumažėjusi socialinė parama.
  5. Dėti pastangas, kad išvengti atkryčio ir depresinės būsenos pasikartojimo.

Kalbant apie gydymo priemones, reikėtų atžymėti jų įvairovę ir būtinybę individualiai parinkti reikiamas priemones.  Trumpai galima atžymėti tokias priemones:

  1. Psichologinis konsultavimas.
  2. Fizinis gydymas:
  • Antidepresiniai vaistai;
  • Elektrotraukulinė terapija;
  • Transkranijinė magnetinė stimuliacija.

     3. Psichologinės priemonės:

  • Palaikomoji psichoterapija;
  • Kognityvinė- elgesio psichoterapija;
  • Tarpasmeninė psichoterapija;
  • Į problemų sprendimą orientuota psichoterapija;
  • Šeimos psichoterapija;
  • Psichodinaminė psichoterapija.

      4. Kita:

  • Šviesos terapija;
  • Fiziniai pratimai;
  • Muzikos terapija;
  • Žoliniai preparatai (pvz. jonažolė).

2002 metais Pasaulinė Sveikatos Organizacija Lozanos specialiuosiuose bendruose pareiškimuose dėl pagyvenusių žmonių psichiatrijos taip kalbėjo apie jų gydymą: „efektas gydant senesnių žmonių psichikos sutrikimus (ypač depresiją) gali būti ne toks greitas, kaip gydant jaunesnius“. Taigi, vyresniojo amžiaus žmonių depresijos gydymas yra daug kantrybės reikalaujantis darbas – kantrybės iš gydytojo, paciento ir jo artimų žmonių pusės.

Gydytoja psichiatrė Ramunė Mazaliauskienė
Medicinos centras „Neuromeda“